Trys Seimo narės socialdemokratės – Birutė Vėsaitė, Giedrė Purvaneckienė ir Orinta Leiputė – siūlo įstatyme nustatyti lyties kvotą valstybės, savivaldybių ir kai kurių įmonių bei įstaigų vadovybėms. Jeigu būtų priimta jų įregistruota Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo pataisa, valstybės ir savivaldybių institucijoms pavaldžių įmonių, bendrovių ir t. t. valdybose turėtų būti „ne mažiau 30 proc. vienos lyties atstovų“.

Tokiu būdu, girdi, būtų įgyvendintas lyčių lygybės principas.

Šiaip trisdešimt procentų, skirtų moterims, nėra lygu septyniasdešimčiai procentų, kurie lieka vyrams. Tačiau tai, anot socialdemokračių „trojkos“, jau būtų lygybė. Kodėl ne pusė?

Paaiškinimas tik vienas: šios socialdemokratės mano, kad penkiasdešimt procentų galinčių vadovauti  moterų neatsirastų. Kitaip tariant, jos mano, kad moterys yra kvailesnės už vyrus. Na, jeigu jos mano, kad trisdešimt procentų – pusė, tai komentarų nereikia.

Palikime šitą „manymą“ socialdemokračių sąžinei, pas mus juk laisvė ir demokratija, visko gali prisigalvoti, ir jeigu tai nepažeidžia kitų žmonių teisių, šnekėti leidžiama. Tiesiog pažiūrėkime į socialdemokračių pasiūlymą šiek tiek plačiau.

Taigi, kvotos. Nieko naujo „trojka“ nesugalvojo. Žinomiausia yra kvota, kuria žydams taikydavo universitetai. Paprastai pirmiausia sakoma, kad tokia kvota egzistavo carinėje Rusijoje. Bet tai ne visai teisinga. Pavyzdžiui, apie tokią kvotą žydams dar praėjusio amžiaus pradžioje pranešė seniausias JAV – Harvardo universitetas.

Kiti JAV universitetai kvotą žydams taikė patyliukais. Panaši padėtis buvo ir kai kuriose kitose šalyse.

Tiesa, ši kvota buvo atvirkštinė: žydų buvo priimama „ne daugiau kaip“. Priežastis buvo aiškinama taip: žydai turtingesni, gali savo vaikams duoti geresnį išsilavinimą, todėl, jeigu nebus kvotos, kitų tautybių atstovai negalės įstoti.

Lietuvoje žydai daugiausia gyveno miesteliuose ir ne tik buvo turtingesni, bet ir buvo „arčiau mokyklos“.

Šiais laikais apie kvotas žydams niekas nebešneka. Bet jeigu gali būti kvotos moterims, tai socialdemokratėms reikėtų pagalvoti apie kvotas kitoms daugumoms (jau minėtos moterys) ir mažumoms, kurias net išvardinti sunku.

Visų pirma, žinoma, reikėtų kvotos tiems, kurie garsiausiai šaukia, – visokiems iškrypėliams. Čia, žinoma, gali būti problemų. Sakysim, gėjus, kurie vyrai, ir gėjus, kurie moterys, reikėtų į vieną kvotą sudėti ar išskirti?

O transvestitus kaip skaičiuoti – pagal jų pasą priskirti prie vyrų ar moterų, ar tiesiog pridėti prie kurios nors kitos kategorijos?

Turint galvoje, kad į Lietuvą su jos protingosios Vyriausybės pritarimu ir palaiminimu greitai pradės važiuoti visokie politiniais pabėgėliais pasivadinę geresnio gyvenimo ieškotojai. Vadinasi, galima pagalvoti apie kvotas afrolietuviams, apie kvotas musulmonams. Maža kaip dar gyvenimas pasisuks, maža kokių kvotų prireiks.

Ir dar: būtinai reikėtų kvotos protiškai atsilikusiems. Ką, argi jie ne tokie pat žmonės, kaip kitos minėtos kategorijos?

Seime tokios kvotos nereikia. Kaip rodo gyvenimas, ten ir be kvotos viskas tiesiog nuostabu.