Prisiminę rašytoją Joną Avyžių, dažnai sakome, kad dabar kaimuose – sodybų tuštėjimo metas. Šį nemalonų nūdienos reiškinį savotiškai kompensuoja atgimusi sena tėvų tradicija – statyti, dažniau – esamus atstatyti, kaimo kryžius. Antradienį rašėme apie Salos bendruomenės šventę Didžiasalyje, kurios metu iškart atstatyti net du kaimo kryžiai, o praėjusį šeštadienį į savo šventę, pavadintą „Po vasaros dangum“, jau rinkosi Kaniūkų kaimo bendruomenė. Į ją sukviesti ne tik dabartiniai gyventojai, bet ir Kaniūkuose gimę augę, bet jau po Lietuvą išsibarstę, gyvenantys kitur. Šventė vėlgi prasidėjo didelio naujo kaimo kryžiaus pašventinimu.

Renginio vedėjai – bendruomenės pirmininkas Antanas Šakalys su žmona Lina – sakė, kad buvo skaudu matyti kitoje kelio pusėje klevų lajoje pasislėpusį, pavargusį, griūnantį senąjį kryžių, kuris savo išvaizda tarsi simbolizavo ir tuštėjantį kaimą. Tačiau žmonių širdyse tebegyvenanti protėvių dvasia ir tikėjimas materializavosi į naują gražų statinį – kaimo kryžių. Jį pašventino Dūkšto klebonas monsinjoras kun. Ignas Jakutis.

Lina Šakalienė, cituodama vieno kunigo žodžius sakė: „Mes matome atsidarant naujas parduotuves, bet tai tik materialūs dalykai. Kryžiai svarbūs dvasine prasme. Mes, žmonės, be materialaus kūno turime ir sielą. Kryžius ir tarnauja mūsų sieloms, mūsų dvasiniam išganymui. Tuo jie svarbūs, jie mums – tarsi kelrodės žvaigždės“.

Prisiminimais pasidalinti buvo kviečiami senieji Kaniūkų gyventojai. Jadvyga Šarkaitė-Matulevičienė sakė: „Laikas sraunia nesulaikoma srove neša mūsų metus, palikdamas tik nostalgiją kaimui ir nedylančius prisiminimus. Jie mus ir sukviečia ten, kur kapuose ilsisi mūsų tėvai ir seneliai, broliai ir seserys. Malonu, kad gimtasis kaimas patikimose rankose. Dėkoju seniūnui Vytautui Kazėnui už jo darbus ir rūpestį žmonėmis. Tai ne vien tik skambūs žodžiai, sakau tai, turėdama asmeninę patirtį iš bendravimo su seniūnu“. Ponia Jadvyga rašo eilėraščius, yra išleidusi dvi jų knygeles, kelis savo kūrinius perskaitė ir visiems susirinkusiems (vieną jų, skirtą gimtiesiems Kaniūkams, spausdiname).

86-erių Ona Laurinienė, buvusi politinė kalinė ir tremtinė, partizanų ryšininkė (pokario kovose žuvo trys jos broliai), viena iš kryžiaus atstatymo iniciatorių, pasakojo: „Nuo vaikystės atsimenu, kaip žmonės kaimuose statė kryžius. Mes, mergaitės, juos puošdavome nuo ankstyvo pavasario (purienomis) iki vėlyvo rudens (jurginais). Kaip malonu, kad sugrįžo šios tėvų tradicijos ir Kaniūkus papuošė gražus kryžius. Jis, tarsi ištiesęs į šalis rankas, visus laimina, pasitinka ir išlydi keliaujančius. Kiekvienas turime savo kryžių ar kryželį, kurį nešame per gyvenimą. Atsimenu, kai pokary kalėjime iš rūsio kasdien, būtinai naktį, vesdavo tardyti. Rankas reikėjo laikyti už nugaros. Kai sargybinis priekyje manęs nubėgdavo rūsio dangčio atidaryti, aš visada nuoširdžiai persižegnodavau, prašydama: Viešpatie, padėk man nešti savo kryželį, nes pečiai jau silpni, padėk man ištverti, iškentėti ir nieko neišduoti. Ir tuomet taip lengva pasidarydavo, lyg koks sunkus akmuo nuo krūtinės nusirisdavo, ir į baisų tardytojo kabinetą žengdavau tvirtai ir be baimės. Dėkoju bendruomenės pirmininkui Antanui už jo ryžtą ir pastangas atstatyti kryžių. Jis jau kelerius metus vis kartojo, kad pastatys kryžių. Galvojom – tik kalba, bet ėmė ir pastatė“.

89-erių Ona Veličkaitė-Bikulčienė, pati pasiprašiusi kalbėti, porino: „Esu kaniukinė, šeimoje buvau dvylikta, čia ir užaugau. Su seniūno motina kadaise kartu mokėmės, kartu žemės ūkio mokyklą baigėme. Dabar likau viena, visos draugės jau Amžinybėje. Nuoširdžiai dėkoju visiems, kas statė kryžių ir tuo rūpinosi. Kaniūkuose reikia dar vieno kryžiaus, taip vadinamame Graužinyje. Ten labai daug žmonų žuvo (kalbama apie 1918 m. gruodį įvykusį didžiulį sprogimą. Pasitraukus kaizerio kareiviams, Dūkšto ir jo apylinkių gyventojai supuolė ieškoti gėrybių į karinius sandėlius, pastatytus Graužiniu vadintoje vietoje (tarp geležinkelio ir Kaniūkų). Nugriaudėjus keliems sprogimams, žuvo daugybė žmonių. Žuvusiųjų skaičius įvairiuose šaltiniuose minimas labai įvairus – nuo 38 iki 500 žmonių. MI išsamiai apie tai rašė 2010 m. ir tada jau ragino kaip nors įamžinti šią vietą – aut. past.). Kadaise kryžiai buvo labai gerbiami, prieš juos nekeliamos kepurės, o mano mama prie kiekvieno pakelės kryžiaus atsiklaupdavo ir sukalbėdavo tokią maldelę: „Šventas kryžiau brangiausias, tu mano atpirkimas, tu mano džiaugsmas, tu mano atgimimas. Kad aš su tavim būčiau naktį ir dieną, būk, Jėzau, su manim valandą kiekvieną“.

Bendruomenės pirmininkas A. Šakalys dėkojo visiems bendruomenės nariams, pervedusiems 2 proc. savo pajamų, visiems tiems, kurie paaukojo pinigėlių kryžiaus gaminimui, atvežimui ir pastatymui. Kryžių išdrožė tautodailininkas iš Švenčionių Genadijus Martinkėnas, kuris tądien negalėjo atvykti į šventę.

Aktyviausiems bendruomenės nariams įteikti padėkos raštai. Jų nusipelnė: monsinjoras kun. I. Jakutis, seniūnas V. Kazėnas, skulptorius G. Martinkėnas, O. Laurinienė, Janina Labuckienė, Valentina Libako, Teresė Svirkovičienė, Renata Veličkienė, Brigita Jurkšaitytė, Linas Gedgaudas, Justina Padvaiskaitė ir Petras Tajauskas. Bendruomenė nariai atminimo ir padėkos dovanėlę įteikė ir savo pirmininkui Antanui.

Kai visus šventės dalyvius jau norėta pakviesti bendrai nuotraukai, prapliupo lietus, privertęs visus išsivaikščioti ir ieškoti stogo virš galvos (gal taip Dangus džiaugėsi gražiais žmonių darbais?). Todėl bendrą jau gerokai praretėjusių kraštiečių nuotrauką teko daryti Kultūros centre. Čia dar ne vieną valandą prie bendro stalo netilo seniai besimačiusių kaimynų kalbos ir atsiminimai.

O lauke jau muzikos įrangą derino garsiosios Sadūnų kaimo kapelos muzikantai, tą vakarą dar griežė ir Adutiškio kaimo kapelija, vyko jaunimo diskoteka, liepsnojo didžiulis laužas, sukosi prekybininkai. Kaniūkai šėlo po vasaros dangumi…

Autoriaus nuotr.