Skip to content

Pamirštas ir socialinis būstas, ir žmogus

MI informacija

Politikai ir aukštus postus užėmę pareigūnai dažnai skanduoja: rūpinamės paprastu žmogumi! Kad tik vėl šis juos išrinktų ir susodintų į geras vietas… Gi iš tikrųjų tas rūpinimasis užsibaigia ties biurokratų kabineto slenksčiu.

Tai patyrė ir daug vargo ir gyvenimo išmėginimų ragavusi, bet darbšti moteris iš Dūkšto Marija Bubulienė, Sodų g. 20 nuomojanti socialinį būstą. Taip, iš tiesų, gyvenamuoju namu jį pavadinti sunku: langai kiauri, durys neužsidaro, jų staktos išklibusios, grindys supuvusios, nėra pamatų. Namo viduje pro grindų plyšius savo urvus rausia kurmiai, veisiasi kiti gyviai. Elektros instaliacija dar sovietinė, ji kelia gaisro pavojų.

„Socialinis būstas man suteiktas prieš 30 metų. Nuo to laiko nebuvo atliktas joks 1932 m. statyto namo remontas – nei kapitalinis, nei einamasis. 2014 m. buvo įvestas vanduo, suremontuota viryklė (krosnis), pataisytas lauko šulinys. Tai viskas, ką padarė Ignalinos „Butų ūkis“ ir savivaldybė, – pasakoja moteris ir šluostydama ašaras tęsia: – Bet krosnies meistrą samdžiau pati, o neva tvirtai suręstas šulinys iškart sukrypo…“. „O kiek man padeda, tai tik seniūnas V. Kazėnas…“, – priduria atsidususi moteriškė.

Per šį laiką nežmoniškomis sąlygomis išaugo du vaikai, kurie nuolat kentė šaltį ir sirgo. Žiemą namo viduje laikosi 10–12 laipsnių temperatūra, rytais ji nukrenta iki aštuonių, tad tenka miegoti apsirengus.

M. Bubulienė sako, kad kas treji metai pratęsiama socialinio būsto nuomos sutartis. Anksčiau ji norėjo namelį išsipirkti, bet tuomet neleido. Visus mokesčius moka tvarkingai, skolų neturi, tačiau „Butų ūkis“ tik siuntinėja raštus dėl turto ir pajamų deklaravimo. Juokingiausia, kad nuolat gauna, nors ir nedideles, sąskaitas už namelio administravimą ir eksploatavimą…

„Koks eksploatavimas? – nesupranta nuomininkė. – Kovo 20-ąją parašiau laišką Ignalinos savivaldybei ir „Butų ūkiui“. Išdėsčiau savo bėdas ir paklausiau, kodėl Laisvės gatvėje du pastatus, kur gyvena netvarkingos šeimos, renovuoja, o šito ne. Tai atsiuntė „ekspertų komisiją“. Vyras ir moteris fotografavo, kaip pro sienos plyšį iškišu ranką,  kraipė galvas, kaip čia galima gyventi, žadėjo spręsti ir dingo. Ar tai vadinama eksploatavimu ir ekspertize?“.

M. Bubulienė ne kartą skambino „Butų ūkiui“, buvo nuvažiavusi. Ten ją siuntinėja nuo Ainošiaus pas Kaipošių, aiškina, kad renovuojami tik daugiabučiai socialiniai būstai, bet vengia atsakyti raštu, nors visi terminai jau praėjo… „Suprantu, – sako moteriškė, – buvo rinkimai, keitėsi rajono valdžia, betgi jau praėjo trys mėnesiai…“

Jai neaišku, pagal kokius kriterijus atrenkami būstai renovacijai, kaip sudaromi jų renovavimo sąrašai. Taip, Ignalinos rajonas garsėja Lietuvoje, kaip geriausiai atliekantis pastatų renovaciją, o ir ES lėšų gauna milijonus, tačiau moters nuomojamas socialinis būstas Dūkšte yra visiškai pamirštas, ir čia gyventi jau neįmanoma. O artėja šalta žiema…

Paprasta darbšti aukštaitė savo kailiu patiria, kaip iš tikrųjų rūpinamasi paprastu žmogumi.

P. S. Nuotraukos darytos 2013 m. žiemą, kai apie šios moters bėdas redakcija jau rašė.

L. Raginytės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje