Senasis Lietuvos kaimas alsavo žemiškomis problemomis. Nežinau, ar anuomet būta didesnio sutarimo tarp sodiečių, o gal smulkesniems nesklandumams spręsti laiko stigo? Kasdieniuose dalykuose kaimynai, rodos, lengviau rasdavo bendrą kalbą, vienas kitą greičiau išgirsdavo. Į laikraščio redakciją kreipėsi Gilūtų kaimo gyventojas Antanas V., kuris dar praeitą savaitgalį bendruomenės salėje šventė savo jubiliejų. Gimtadienis praėjo, palikęs nusivylimo kartėlį, nes minėtai šventei kaimo bendruomenės pirmininkas nepaskolino garso kolonėlių.

Pasak Antano, keista, kad nugyvenęs ne vieną dešimtmetį gimtame kaime, neįgijo pirmininko pasitikėjimo vienam gimtadienio vakarui, nors muzikos aparatūra pirkta už projekto pinigus ir realu, kad esant reikalui, ja naudotis turi teisę visi nedidelio kaimo gyventojai.

Antano draugė Ieva papasakojo, kad šventinį vakarą, lydima vyriškio sūnaus Donato, užsuko į bendruomenės vadovo kiemą. Juos sutikęs Alvydas R. kategoriškai pareiškė neduosiąs jokios aparatūros, nes Donatas yra nepilnametis, o Ievos jis net nepažįstantis. „Na, gal ir galima pasakyt, kad manęs nežino, nors ne pirmas mėnuo bendrauju su Antanu ir visas kaimas tikrai aptarinėja mūsų draugystę“, – juokėsi mergina.

Pasak jos, puikiai suprato iš Alvydo R. elgesio, kad jokios galimybės gauti garso kolonėles iš bendruomenės nėra, jokio užstato ar parašo niekas jos neprašė, todėl jų pora liko dėkinga ištvermingam muzikantui, grojusiam iki ryto. Bet nedraugiškumo kartėlis, pasiųstas iš savųjų gilūtiškių rato, neleidžia nurimti. Pakalbėjus su aplinkiniais, kyla naujų klausimų. Kodėl visa bendruomenės aparatūra lengvai prieinama tik išrinktiesiems ir laikoma pirmininko namuose? Kam bendruomenėje teikiami prioritetai?

Į šių eilučių autorės klausimą, kaip kilo konfliktas „lygiame lauke“, atsakė ir Gilūtų kaimo bendruomenės pirmininkas Alvydas Raketis.

„Dieną prieš gimtadienį mano vaikams skambinėjo Antano sūnus, teiravosi dėl aparatūros. Vaikai liepė kreiptis į mane. Pats Antanas nei skambino, nei prašė. O šventės dieną atvykusiai Ievai pasiūliau pasirašyti „pakvitavimą“ – panaudos raštą, kokį, skolindama aparatūrą, naudoja ir Mielagėnų seniūnijos bendruomenės pirmininkė Valė Švarcienė. Mergina atsisakė ji pasirašyti, o Donatas, suprantama, dar nepilnametis. Todėl nieko nedaviau. Jei kažką sugadintų, atsakomybė tenka mano pečiams. Neverta čia pūsti burbulų, nes visi, kas iki tol prašė, pasirašydavo „pakvitavimus“ ir gaudavo aparatūrą. Antanas net nėra parašęs prašymo stojimui į bendruomenę“, – teigė pirmininkas.

Taigi, nereikia šioje situacijoje didelių psichologo išvedžiojimų ar žurnalistinių tyrimų, kad suprastum viena – gyvenimas vertas atviresnių, lankstesnių tarpusavio bendravimo akimirkų, prieinamos informacijos kaimo gyventojams, gražios kaimynystės, žmogiško supratimo smulkmenose. Paprasto, kultūringo dialogo.

Jau maniau nepriminsiu bendruomenės veiklos ypatumų, kai išgirdęs apie rengiamą straipsnelį, man paskambino dar vienas gilūtiškis, nepanoręs įvardinti savęs laikraštyje (redakcijai pavardė žinoma).

„Gyvenime pasitaiko rimtesnių atvejų, bet esmė – požiūryje į juos. Labai mažai žinau apie kaimo bendruomenės veiklą, nors norėčiau būti naudingas.  Grupelė žmonių sudaro kitą respubliką – jokios informacijos apie projektinį darbą, jokio raginimo ar priminimo apie stojimą į bendruomenės gretas. Gilūtos nedidelės, o vyrauja susiskaldymas, išankstinės nuostatos, kažkas lieka svarbesnis, kažkas – nepageidaujamas. Bendruomenės veikloje nedalyvauja grupė aktyvių gyventojų. Jie norėtų, bet esami, taip vadinami tikrieji bendruomenės nariai, nesidalina informacija, bijoma nuomonių išsiskyrimo tam tikrais klausimais, viešos diskusijos. Paskutiniu metu net negirdėjau, kad bendruomenė ar jos taryba rinktųsi. Todėl nesuklysiu sakydamas, kad Gilūtų bendruomenei reikėtų daugiau viešumo, bendruomeniškumo. Ne visi abejingi savo krašto ateičiai, todėl norėtųsi po savęs palikti truputėlį daugiau nei pasvarstymus“.