Skip to content

Krokuvoje gyvenantis tikrasis Paliesiaus dvarininkas iki šiol dainuoja lietuviškai

Jonas BALTAKIS

Prie rajone atstatytų Vidiškių ir Meikštų dvarų (pastarajame įsikūręs narkomanų reabilitacijos centras) ir restauruojamo (su pertraukomis) Senojo Dūkšto (Dūkštelių) dvaro, į vieną gretą stojo ir Paliesiaus dvaras Mielagėnų seniūnijoje. Nedaug kas buvo likę jame, tačiau jį nupirkus vilniečiui Juliui Ptašekui, dvaras prikeltas antram gyvenimui. Paliesius pasikeitė neatpažįstamai. Atkurtas kultūros paveldo objektas, dvaro sodyba pritaikyta sveikatos gerinimo ir turizmo reikmėms: įrengtas viešbutis su visa infrastruktūra, reikalinga sveikatos gerinimo paslaugoms, pažintiniam, kultūriniam, pramoginiam ir poilsiniam turizmui, reabilitacijos centras. Dabar daug kalbama apie dvarų istoriją. Paliesius išsiskiria tuo, kad be dokumentų, menančių senus dvaro laikus, turi dar ir savo gyvąją istoriją. Lenkijoje, Krokuvoje, gyvena paskutiniojo Paliesiaus dvarininko Romualdo Bržezinskio sūnus Raimondas. Šiomis dienomis jis jau su savo sūnumi Artūru, gyvenančiu Prancūzijoje, apsilankė Paliesiuje. Antradienį Mielagėnų bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už Bržezinskių giminę, o po Mišių svečiai skyrė laiko žiniasklaidai. Ponas R. Bržezinskis kalba lenkiškai, neblogai rusiškai, supranta ir šiek tiek kalba lietuviškai. Lengviausia, žinoma, jam bendrauti lenkų kalba, tad mums padėjo susikalbėti Paliesiaus dvaro inžinierius architektas Petras Kanevičius.

– Sveikiname Jus Lietuvos žemėje. Jūs ir anksčiau lankėtės Paliesiuje, kai dvarvietė dar merdėjo griuvėsiuose. Kaip vertinate pastarųjų kelių metų pasikeitimus Jūsų dvare?

– Aš sužavėtas, aš maloniai apstulbęs, pakerėtas tais darbais, kuriuos atliko ir atlieka dabartinis savininkas Julius Ptašekas ir architektas Petras. Dėkoju Dievui, kad mano tėvų dvaras pateko į geras rankas ir nebus sunaikintas.

– Papasakokite trumpai savo šeimos istoriją. Žinau, kad ji buvo gana dramatiška…

– Gimiau 1930 m. Paliesiaus dvare, mane krikštijo tuometis Mielagėnų klebonas kun. Karolis Gumbaragis, kuris buvo didelis mūsų šeimos draugas. Mano tėvas buvo labai pamaldus, gerbė ir rėmė bažnyčią. Pas mus dvare kasmet vyko gegužinės pamaldos. Verandoje stovėjo Švč. Mergelės Marijos statulėlė, o lauke – koplytstulpis. Dabar atvežiau jo nuotraukų. Ponas architektas pagal jas bando surasti vietą, kur jis stovėjo ir ketina jį atstatyti. Kunigą Karolį labai gerbėme. Jis dalyvaudavo visose šeimos šventėse, buvo medžiotojas, tad tėvas jam įteikė raštą, leidžiantį medžioti dvaro žemėse. Raštas yra išlikęs.

Visos nelaimės prasidėjo 1939 m. rudenį, kai Vilniaus kraštą perdavus Lietuvai, Paliesius atiteko sovietinei Baltarusijai. Padedant kunigui, mūsų šeima persikėlė į Ignaliną, kuri buvo Lietuvoje. Pradžioje apsistojome pas buvusį dvaro ekonomą Libermaną, kur dvi savaites laukėme ateinant Lietuvos kariuomenės. Vėliau gyvenome pas Rekscius, paskui pas Jelenevskius netoli Ignalinos. Dabar ieškojom tos vietos, bet viskas labai pasikeitę, neradome.

1941 m. birželio 14 d. mus areštavo ir Ignalinoje susodino į gyvulinius vagonus. Per Naująją Vilnią, Minską, Zlatoustą, Kuibyševą išvežė į Novosibirsko kraštą, Komarovkos gyvenvietę. Prisimenu, lyg tai vakar buvę, kaip mus į vagonus grūdo, kurioje vietoje tai buvo. Dabar ten tremtinių kryžius stovi. Atsimenu labai plačią, kokios iki tol nemačiau, Obės upę, per kurią reikėjo persikelti, pakeliui į tremtį. Vėliau mus perkėlė į kitą vietą Omsko srityje.

Raudonosios armijos papulkininkės, vėliau pulkininkės, Vandos Vasilevskos dėka, kuri buvo subūrusi lenkų patriotinį judėjimą, 1946 m. kovą mus paleido iš tremties ir leido išvykti į Lenkiją (šias ir kai kurias kitas detales ir patikslinimus pokalbio metu pateikė vertėjavęs P. Kanevičius – aut. past.). Atvykome į Krokuvą, nors visus lenkus iš Vilniaus krašto siuntė arčiau Vokietijos – į Ščeciną, Poznanę, Gdanską. Krokuvoje mus priglaudė giminaitis, dirbęs tabako fabrike.

– Lenkijoje taip pat buvo komunistinis režimas. Kaip valdžia žiūrėjo, ar nepersekiojo buvusių Sibiro tremtinių?

– Lenkijos komunistų režimas, lyginant su buvusiu SSRS, buvo gana „minkštas“. Tiesioginio persekiojimo nebuvo, prastesnį darbą galėjai dirbti be problemų, bet į aukštesnius, vadovaujančius postus buvę tremtiniai negalėjo patekti. Krokuvoje norėjau stoti studijuoti teisę, bet, kaip tremtiniui, neleido. Kadangi Sibire pramokau rusų kalbą, įstojau ją studijuoti. Prie universiteto veikė trejų metų šios kalbos studijos, bet be teisės baigus gauti bakalauro laipsnį. Baigęs mokslus, visą gyvenimą iki pensijos mokiau rusų kalbos vidurinėse mokyklose, technikumuose, įvairiuose kursuose.

– 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Jūs, kaip kitos valstybės pilietis, negalėjote susigrąžinti tėvų dvaro. Bet teko girdėti, kad gavote kompensaciją už jį. Ar tai tiesa?

– Taip. Man išmokėjo 20 proc. nuo tuomet įvertintos dvaro vertės sumos. Lenkiškais zlotais gavau 270 tūkst. Dar maždaug tiek pridėjęs savo pinigų, Krokuvoje nusipirkau nedidelį namelį ir įsigijau nedidelį fabrikėlį. Dabar Krokuvoje turiu keturis butus, kuriuos nuomoju daugiausia studentams. Mano bute įregistruota Sibiro tremtinių organizacija, o ant sienos nuolat kabo draugo tapytas Paliesiaus dvaro paveikslas.

– Šiek tiek susipažinote su Lietuva. Ar galėtumėte palyginti Lenkiją su Lietuva, kuo jos panašios ir skirtingos?

– Su Lietuva mažai susipažinau, bet kas iškart į akis krenta – pas jus aplinka švaresnė ir tvarkingesnė, nei Lenkijoje. Daugiau norėtųsi draugiškumo ir savitarpio supratimo tarp abiejų tautų. Šalia visų džiaugsmų mane kiek liūdina tvyranti įtampa. Žiūrint istoriškai, Lenkijoje socializmo, palyginus su Lietuva, buvo mažiau. Pas mus, ypač pietinėje Lenkijoje, buvo mažai kolūkių, tad ir jų griūtis padarė mažiau nuostolių, nei Lietuvoje.

– Nors Ignalinoje kadaise gyvenot tik apie pusantrų metų, girdėjau, kad iki šiol atsimenate tuomet išmoktas lietuviškas dainas. Gal galite ką padainuoti?

– Aš tik biškį lietuviškai moku ir nedaug atsimenu. Na, tarkim, dainuodavome:

Eina, eina mergužėlė
pasivaikščioti,
Eina, eina mergužėlė
laimės paieškot.

Sudieu, sudieu mergužėlė,
pasilik viena,
Jei į mane kreivai žiūri,
kaip abu pikti…

– Ačiū, visai gražiai lietuviškai dainuojate. Ir pabaigai – ką palinkėtumėte Paliesiui, Ignalinai ir Lietuvai?

– Linkiu visiems ir Lietuvos valstybei, kurią myliu, laimės, sėkmės ir Dievo palaimos.

– Ačiū Jums už pokalbį, ir Jums – sveikatos ir sėkmės!

xxx

Pokalbio metu ponas Raimondas ne kartą lietuviškai pakartojo ir mūsų himno pirmas eilutes – „Lietuva, tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme…“. Jo šilti jausmai Lietuvai išties ne deklaratyvūs, o nuoširdūs. Kaip sakė architektas P. Kanevičius, kai svečias atvyko, pirmąją dieną jis vaikščiojo, pasiramsčiuodamas lazdele, bet čia patyrė tiek gerų emocijų, kad dabar, kaip matote, jau be lazdos vaikšto…

Mielagėnų kapinėse Bržezinskiai aplankė kapavietę, kur palaidotas jo brolis, dar vaikystėje paskendęs Paliesiuje prie malūno, bei kiti giminės. Kapą pats surado.

Autoriaus nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here