Juo rūpinasi jau penkiolika metų Sankt Peterburge gyvenantis kraštietis

Prieš keletą mėnesių elektroniniu paštu redakcija gavo laišką, kuriame rašyta: „Esu Rimantas Lisauskas iš Jovaraučiškių k. prie Linkmenų, architektas, gyvenu Sankt Peterburge, skaitau „Mūsų Ignaliną“, kurios elektroninę versiją persiunčia draugas. Labai domina jūsų spausdinami istoriniai straipsniai apie kaimus ir dvarus, pats renku medžiagą knygai apie savo kaimą…“ Paprašė R. Matkevičiaus kontaktų. Vėliau apsikeitėme dar keliais laiškais, viename iš kurių ponas Rimantas parašė, kad greitai bus Lietuvoje. Paprašėme, kad paskambintų, kai atvyks. Paskambino, susitikome Jovaraučiškėse, jo tėvų sodyboje. Pasitvirtino spėjimas, ar tik jis nebus iš tos garsios Lisauskų giminės, iš kurios yra Zenius Lisauskas, įėjęs į istoriją itin drąsiu pokalbiu su M. Gorbačiovu Vilniaus kuro aparatūros gamykloje, kai gensekas 1990 m. sausį buvo atvykęs į Vilnių atkalbėti mus nuo nepriklausomybės. Pasirodo, Zenius yra Rimanto dėdė, tėvo brolis,  ir tėvas Bronius Lisauskas Linkmenyse buvo žinoma asmenybė. Sodyboje dar suradome atostogaujančius Rimanto brolį Algimantą ir Zeniaus Lisausko dukrą Živilę.

Susėdome verandoje pokalbiui. Ant stalo šūsnys dokumentų, brėžinių, planų, būsimų darbų eskizų. Rimantas kalba greitakalbe, užsirašyti tiesiog nespėsi, tad trakšteli diktofono mygtukas.

Važiavo metams, įstrigo penkiolikai…

– Gerbiamas Rimantai, papasakokit, kaip Jūs patekot į Sankt Peterburgą, ką ten veikiat, dirbat?

– Esu architektas, baigiau dvi specialybes: interjero dizainerio ir meninio medžio apdirbimo. Gyvenu Kaune. 1998 m. pradėjau ieškoti sąlygų ir galimybių, kaip save realizuoti. Tuomet vienas mano draugas vokietis pakvietė dirbti Rusiją, į ten veikiančią vokiečių-šveicarų dizaino ir interjero firmos „Neuhaus“ filialą Maskvoje. Kai netrukus firmos filialas atsidarė ir Sankt Peterburge, pervažiavau ten. Kai važiavau, galvojau gal metams, o dabar jau penkiolika metų ten dirbu. Firma gamina ir tiekia liukso klasės interjero gaminius ir juos montuoja užsakovų namuose. Dar mokau firmos personalą, skaitau paskaitas studentams, dalyvauju jų egzaminų komisijose. Dabar politinė ir ekonominė situacija Rusijoje labai pasikeitė, maniau, kad dėl to firma baigs ten savo veiklą, bet ne, dirbam toliau. Mūsų užsakovai – aukščiausio lygio klientūra, kitaip – Rusijos oligarchai, į savo interjero projektus investuojantys milijonus. Darbas kūrybinis, įdomus. Firmos darbuotojams, dauguma kurių vietos rusai, keliami aukšti reikalavimai mokslui ir kompetencijai. Dažnai važinėju į Šveicariją, kur yra firmos būstinė, nuolat važinėju po pasaulines dizaino ir interjero parodas, kitaip sakant, nuolat tobulinuosi, keliu kvalifikaciją. Nes firmai keliamas uždavinys – būti geriausia Sankt Peterburge ir visame Rusijos Šiaurės vakarų regione. Su mumis konkuruoti neįmanoma

– Ar teisingai suprantu, kad kol kas į Lietuvą grįžti neketinat?

– Esu iki kaulų smegenų lietuvininkas, bet kai pagalvoju apie grįžimą, iškart užduodu sau klausimą – o ką aš čia veikčiau? Bendrauju su kolegomis Lietuvoje (tarp jų nemažai mano kursiokų) ir matau, kad čia algos kelis mėnesius vėluoja, o aš įpratęs kitaip gyventi. Sovietmečiu ilgai už dyką dirbau, tai dabar noriu, kad už darbą man laiku ir gerai mokėtų. Antra, man sunku suprasti, kaip ir ko studentus moko Lietuvos dėstytojai, jei jie beveik nevažinėja po užsienius, netobulėja. Ko tuomet galima išmokyti studentus? Kolegoms Lietuvoje sakau: duokit man studentų grupę, aš iš jų žmones padarysiu. Turiu ir žinių, ir patirties, kurių nebus kam perduoda. Turiu dukrą, kuri apsigynė bakalaurą, bet politologijos, o ne architektūros. Aš profesionalas savo srityje, o jos moksluose tik mėgėjas, kokiu būti nenoriu.

Jei ne NATO ir ES, jau kastume apkasus

– Kaip užsienietis ir lietuvis dabar gyvena ir jaučiasi Rusijoje visų šiandienos politinių įvykių kontekste?

– Tas kontekstas nuo 1998 m. labai pasikeitė. Tuomet buvo B. Jelcino Rusija. Kai atėjo V. Putinas, supratau – atėjo kagėbistas ir nieko gero nelauk. Ar gali būti kas aiškiau? Jau tuomet Jovaraučiškėse, prie šio stalo, sakiau, kas laukia. Nesu pranašas, bet taip viskas, kaip tuomet sakiau, ir klostosi. Į valdžią atėjo KGB, o jos buvusios, kaip žinia, nebūna. O dėl darbo, tai firmoje galioja geležinė taisyklė – kategoriškai uždrausta kalbėti politinėmis temomis. Šį tabu pažeidusieji atleidžiami iš darbo. Tokių precedentų jau buvo. Esame komercinė firma, kuri turi dirbti, o ne politikuoti. Nei prie arbatos, nei rūkymo kambaryje.

Antra, esu ten tarsi žvalgas priešo stovykloje. Elgiuosi visiškai ramiai, į jokias diskusijas nesiveliu. Dabar ten visi – nuo oligarchų iki valytojų – persisunkę rusišku šovinizmu. Gal tik porą žmonių pažįstu, kurie mąsto kitaip. Kartais net mano kolegos firmoje man pradeda aiškinti – esą, ko jūs atsiskyrėte (Lietuva nuo SSRS – aut. past.), kaip anksčiau buvo gerai, sėdai į traukinį ir jau Lietuvoje. O dabar… Aš jiems sakau: norint atsiskirti, reikia pirmiau susijungti. Ar buvo susijungimas? Tuo kalba ir baigiasi.

Dabar ten propagandinis ratas taip visus įsukęs, taip nuteikęs ir paruošęs, kad jei rusų tankai pajudėtų link Lietuvos, bemaž visi rusai tai suprastų tik kaip senos draugystės susigrąžinimą. Ir nieko daugiau. Iš jų aš nieko nesitikiu. Mane labiau glumina, kai pritarimų Putinui girdžiu iš ten gyvenančių ar dirbančių tautiečių. Dar nesuprantu tų lietuvių, kurie Rusijoje pagyvenę kelis mėnesius, jau lietuviškai kalbėt nemoka, kalbėdami nuolat kaišioja rusiškus žodžius. Aš jiems sakau: gyvenu ten jau penkiolika metų, ar iš manęs girgėjot bent žodį rusiškai? Rusijoje kiek pabuvę tautiečiai virsta kažkokia tešla: jie ir kalbą pamiršta, ir Putiną pamilsta. Rusai, gyvenantys Lietuvoje, taip nesielgia. Tad aš iš tų, kuriam Putinas niekada draugu nebus. Kokia Rusijos perspektyva? Putiną pakeis kitas KGB generolas, greičiausiai S. Ivanovas. Šalies ekonomika smunka, visi jie jau dabar gyvena 20 proc. skurdžiau, nei prieš metus, todėl ir toliau bus griaunama demokratija, aštrės represijos. Kito kelio ten nebus. Dėkokim Dievui, kad kažkada nepaklausėm K. Prunskienės, kuri agitavo nesijungti Lietuvai nei prie NATO, nei prie Europos Sąjungos. Jeigu taip būtų nutikę, šiandien nežinia kurioje vietoje – prie Vilniaus, Klaipėdos ar Visagino – kastume apkasus.

Jovaraučiškėse: tarp praeities ir ateities

– Dabar laikas pakalbėti apie Jūsų projektus Jovaraučiškėse. Kodėl Jums taip rūpi tėviškė ir jos atminimo išsaugojimas?

– Aš taip suprantu. Neatsiradau iš niekur. Šiuose namuose gyvenama jau du šimtai metų. Dar atsimenu, kaip jie vaikystėje atrodė. Man įdomu, kas čia gyveno iki manęs, ką paliko, ką valgė, kuo sirgo, nuo ko mirė. Taip renkasi visuma, bendras vaizdas. Renku pasakojimus, nuotraukas, piešiu, kaip kas atrodė anksčiau. Kai visas tas dalis sudėsiu, kai viską baigsiu, medžiagą sukonkretinsiu, apibendrinsiu – gal išeis knyga, albumas. Sąlyginis būsimo leidinio pavadinimas – „Atminties knyga“. Gal ji atsiras po metų, gal po dvejų. Kažkas iš giminės juk turi tai padaryti.

Kadaise čia gyveno labiausia gerbiami apylinkės žmonės. Karolina Šerėnienė buvo garsi liaudies gydytoja, Kajetonas Šerėnas – meistras, senelis – meistras ir kalvis, pas kurį žmonės važiuodavo iš Antalksnės, Saldutiškio, Kirdeikių. Kaustė arklius, kalė noragus. Seneliai Saldutiškyje tarpukariu restoraną atidarė. Ar galima visa tai užmiršti, išmesti?

Kruopščiai viską ėmiau rinkti apie kaimą ir jo žmones tik 1985 m., iki tol buvo tik nuotrupos, atskiri fragmentai. Tad kartą pasisodinau tėvą, vėliau motiną ir sakau: pasakokit, kiek menat savo pusbrolių, dėdžių. Pasirodo, ne tiek daug ir atsimena. Užrašiau viską: kokie buvo žmonių charakteriai, polinkiai, kokias pravardes turėjo ir kokius žodžius vartojo, kokie buvo tėvų ir vaikų santykiai, kokia sėdėjimo už stalo tvarka. Užfiksavau visas architektūros detales. Tai bus pasakojimas tik apie šį kaimą. Plačiau rašyti nesiimu, nes nesu specialistas ar krašto žinovas. Atrodo, tai bus pirma knygą apie Linkmenų krašto kaimą.

Lietuvos konsulatui Sankt Peterburge padedant, susipažinau su žmonėmis, kurie mane, kitos valstybės pilietį, įsileis į Sankt Peterburgo archyvus. Ten yra daug medžiagos iš mūsų krašto. Ypač etnografiniame archyve, kur galima rasti mūsų krašto anų laikų, taip pat ir carinių, kaimų planus, architektūros istoriją ir pan.

Kaimo atminimą dar įamžinsiu kryžiumi sodyboje, kurį pats nubraižiau, suprojektavau ir pats jį išdrošiu. Kažkada, dar Atgimimo laikais, apylinkės pirmininkui siūliausi išdrožti naują Linkmenų kryžių, bet jis pabijojo. Tuomet valdžioje dar partija buvo. Tuomet dėdė Zenius Lisauskas su vienu linkmeniškiu senąjį kryžių buvo nudažęs trispalvės spalvomis, tai išsigandęs partinės organizacijos sekretorius Petras Burokas per naktį jį mėlyna spalva perdažė. Dar vėliau naują kryžių atstatė Petras Gaižutis, bet padarė vieną klaidą – puošybos elementų negalima drožti iš ąžuolo. Šis medis skalus ir visi drožiniai greitai nukrenta. Dar ir dažymas buvo netikęs.

Kažkada sudegė mūsų pirtis, dabar ją atstatėm, o šalia jos išdrošiu ir pastatysiu dar vieną koplytstulpį – šv, Florijono, sergėtojo nuo gaisrų, skulptūrą. Jo atidarymas taps kaimo švente.

– Esate iš garsios Lisauskų šeimos, tai gal trumpai papasakokite apie savo tėvą, dėdę Zenių…

– Mano tėtis Bronius visur buvo labai aktyvus. Dalyvavo saviveikloje, Sąjūdyje, Šaulių sąjungoje. Už partizanų rėmimą pokaryje (jo tėvo sodyboje Ripelialaukyje buvo net partizanų bunkeriai, kuriuose slėpėsi vienas iš Butrimų, dabar Kaniūkuose gyvenančios O. Laurinienės brolis) slapstėsi net Klaipėdos krašte. Šiame kaime taip pat rengiamasi koplytstulpį pastatyti senelių atminimui. Mirė jis 1998 m., sulaukęs 83-ejų. Mirė, kaip ir norėjo – staiga, be gulėjimo ligos patale.

Mano dėdė Zenius tik vienu savo poelgiu įėjo į istoriją. Apie tą paprasto šaltkalvio ginčą su M. Gorbačiovu tuomet kalbėjo „Amerikos balsas“, rašė Vokietijos žurnalas „Der Spiegel“ (tą numerį turiu, jį man žurnalo redakcija iš Hamburgo atsiuntė). Dėdės pasakymas, kad norime visiškos nepriklausomybės, tuomet tapo tarsi posūkio tašku, nes nei K. Prunskienė, nei inteligentija tada M. Gorbačiovui tiesiai to neįstengė pasakyti. Visi trepsėjo, rankos drebėjo, bet nepasakė, o paprastas darbininkas ėmė ir išrėžė. Jo šeimą 1949 m. kovą per operaciją „Bangų mūša“ ištrėmė į Sibirą, grįžo 1961 m.

– Esate nuolatinis „Mūsų Ignalinos“ skaitytojas. Ko palinkėtumėte laikraščiui ir jį skaitantiems?

– Laikraščiui ir skaitytojams linkiu būti savo krašto patriotais, puoselėtojais, medžiagos rinkėjais, kurie turtintų laikraštį savo mintimis, idėjomis, rašiniais. Neužsidarykite savyje, bendraukite, kalbėkitės. Žmogiškas palinkėjimas – visiems gražaus ir ilgo gyvenimo. Būkit stiprūs viduje, gaspadoriškai tvarkykitės ir joks Putinas tuomet čia neateis. Bijos ateiti. Sėkmės!

xxx

Ponas Rimantas pažadėjo redakciją pakviesti į visas savo kaimo šventes, domėjosi Linkmenų plaktukų muziejumi, kuriame žadėjo būtinai apsilankyti. Dar viena įdomi ir kiek netikėta detalė – jis Sankt Peterburge… neturi ir visai nesinaudoja mobiliuoju telefonu. Sakė, šis jam trukdytų dirbti. Norint jį rasti, darbo metu reikia skambinti į firmą ir paprašyti sekretorę su juo sujungti.

Autoriaus nuotr.