Norite pristabdyti laiką ir į save, savo artimus bei į patį gyvenimą pažvelgti iš tikrųjų? Išeikite atostogų! Žinoma, pirmosios dienos tikrai jūsų kažkuo ypatingu nepradžiugins, bet vėliau nustebsite atostogų atradimais. Neskrajojau po užsienius, stengdamasi iš pasaulio kurortų į šalį pergabenti kuo daugiau visokių parazitų ir bakterijų, kurių ir taip gausu. Labai nemadingai sliūkinau tai šen, tai ten po Lietuvėlę. Nesistengiau ir per atostogas nudirbti visų nei pradžios, nei pabaigos neturinčių namų buities darbų. Maksimaliai sustabdžiau tempą ir atsidaviau vaikui, knygai ir… atradimams, stengiausi pamatyti ir išgirsti žmones.

Pirmasis atradimas. Permainų džiaugsmas.

Jūs turbūt pastebėjote, kad dieną keičia naktis, o naktį – diena; vasarą keičia ruduo, o ji – žiemą. Šiaip jau nėra nieko nekintamo. Permainos yra neišvengiamos. Tik bėda ta, kad mes jų bijome ir į jas žiūrime priešiškai, nors tik per žingsnį būname nuo savo svajonės. Bijome permainų darbe, bijome permainų santykiuose su antrąja puse, su vaikais, tėvais ar kaimynais, bijome pakeisti gyvenamąją vietą ir t. t. O kada mes priešinamės permainai, priešinamės natūraliam gyvenimo judėjimui, plėtrai, kitimui, vystymuisi, tobulėjimui.

Kai priešinamės esminei permainai, mes stabdome gyvenimą. O tai jau yra antgamtiška, nenatūralu. Tai savotiškas bandymas sustabdyti upės tekėjimą ar vandenyno bangavimą, ar liautis kvėpavus. Teisinga tai būtų pavadinti mirtimi. Mirtis yra vienintelė būsena, kurioje niekas nesikeičia: nei jūs (kaip asmenybė), nei jūsų gyvenimas. Bandymas išlaikyti dalykus ramius, nesikeičiančius yra ėjimas mirties, o ne gyvenimo link.

Bandymas išlaikyti seną tvarką, palikti dalykus tokius, kokie buvo, tėra savo ir kitų žmonių kančios prailginimas. Gyvenimas nėra tvarkingai sudėlioti ir nepajudinami dalykai. Tai nėra gyvenimas, tai – stagnacija, tai vadinama mirtimi. Bandymas padaryti gyvenimą „stabilų“ ir nesudaužyti laivo – puikus kankinimosi būdas. 

O įdomiausia tai, jog kai mes visomis įmanomoms priemonėms priešinamės permainoms, jos vis tiek ateina. Tik ne visada smagiai ir džiugiai. Dažniausia per jėgą į mūsų gyvenimą įsiveržusios permainos traktuojamos kaip nelaimės, praradimai ir nesėkmės. Nors iš tikrųjų tai tėra postūmiai, pamokos, kuriuos mes turime išmokti. Galiausiai jas išanalizavę, suvokiame, kad visos tos gyvenimo siųstos pamokos yra ne kas kitas, o tikroji malonė, džiaugsmas, pilnavertis gyvenimas.

Ir, kaip žinia, gamta nemėgsta vakuumo. Galite melsti visą gyvenimą kažko ypatingo ir „burnoti“ ant Dievo, kad jus nuvylė ir pan., tačiau tiesa ta, kad kol ko nors neatsikratysime, nepaaukosime, tai yra nepadarysime vietos naujam, tol tas naujas taip ir neatsiras. Pasaulio gal ir nepakeisime taip greit, bet senus drabužius, sandėliuojamus ir kaupiamus beverčius niekus tikrai galime iš savo gyvenimo pašalinti, idant išjudintume vakuumą savo gyvenime.

Antrasis atradimas. Yra viltis.

Turėjau ir tebeturiu džiaugsmo kone kasdien lankytis mūsų gydymo įstaigose. Konkrečiau – rajono ligoninėje. Ten, kaip žinia, dirba įdomūs žmonės. Tik, kad tai pastebėtum ir suprastum, vėl gi privalai nustoti strimgalviais lėkti per gyvenimą. Taigi, vieną dieną prisėdau pasišnekučiuoti su vienu iš gydytojų. Apie gyvenimą – apie praradimus ir atradimus. Tiesa ta, kad didieji mūsų šalies, mūsų rajono praradimai susiję su alkoholiu. Sako, gyventojų skaičius šalyje labai mažėja, o jei suskaičiuotume, kiek žmonių belikę, tai pasijustume lyg Folklando salų ar Mauritanijos šeimininkai, kur žmogaus reikia ieškoti kone su žiburiu rankoje. Kodėl? Puikiai žinau, kad didžiąją visuomenės dalį labai įžeisiu tokiu pastebėjimu, bet tokia yra realybė. Mūsų žmones pasiglemžė alkoholis. Ir ta didžioji mūsų visuomenės dalis, kuri mirksta spirituotuose gėrimuose (vynelis, sidras, stiprus alus), nebėra žmonės ir jais niekada nebebus. Galima juos gydyti, galima juos priversti nustoti vartoti alkoholį, bet pilnaverčiais žmonėmis jie nebebus niekada. Tiek moraliai, tiek socialiai, tiek emocionaliai ir net iš dalies fiziškai jie yra žlugę. Stebuklų nebus. Jie nei gyvi, nei mirę ir iki fizinės mirties tapę savo ir savo artimųjų kankintojais (artimieji gali leistis būti kankinami, o gali ir ne – kiekvieno teisė rinktis). Kas kita, jei alkoholizmu sirgęs žmogus vartoja degtinę. Jis turi visus šansus sugrįžti į pilnavertį gyvenimą.

Vienas iš būdų, pasak gydytojo, kurio veiksmingumas yra 99,99 proc. – Europoje sėkmingai jau tris dešimtmečius vartojamas, o dabar pripažintas ir Rusijos medicinos mokslininkų preparatas „Colme“. Tai trijų savaičių vaistų kursas, kainuojantis maždaug 80 eurų. Vaistai skysto pavidalo, ampulėse. Pradėjus vartoti, ligonis alkoholio atsisako jau nuo pirmos dienos. Tiesa ir ta, kad Lietuvoje tokio preparato nėra, tačiau yra Rusijoje, yra kitose Europos šalyse.

Pasak kalbėjusio gydytojo, jau ir mūsų krašto bei kitų kaimyninių rajonų gyventojai tokiu būdu sėkmingai pasveiko. Svarbiausia – yra viltis. 

Keista tai, kad Lietuvos valdžia, matydama katastrofišką padėtį šalyje, iki šiol nelegalizavo ispaniško šiuolaikinio preparato, kurio veiksmingumas šimtaprocentinis. Kažkam naudingesnė girta Lietuva, nei mąstanti, dirbanti ir kurianti.

Džiugios visiems jums likusios vasaros, gerų atostogų neatostogavusiems (juk gražiausias metas atostogoms – rugsėjis), o svarbiausia – prasmingų ir išlaisvinančių atradimų!