Dar tebevarva paskutiniais medaus lašais šimtametės liepos, bet atėjusios Oninės jau kviečia pradėti rugiapjūtės darbus. Didžiojo Daugėliškio laukuose jau svyra sunkios javų varpos, kvepia soduose nokstantys obuoliai, o kaimo žmonių, ūkininkų laukia atsakingi darbai. Liepos 26-osios vakarą sodiečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, pagerbti Onučių ir duonutės.

Prisiminti duonos parėjimo į namus papročiai

Renginio vedėjai Aldona Jankauskienė ir Rolandas Česliokas pasveikino visus susirinkusius į rugiapjūtės pradžios ir Oninių šventę, pasidžiaugė gausiu būriu dalyvių. Tąkart visus labai pradžiugino netikėti, bet, savaime suprantama, tikrai laukti svečiai: naujasis klebonas kunigas Bernardas Augaitis ir kunigas Steponas Tunaitis – šventei suteikę išskirtinio iškilmingumo.

Kartu su svečiais į šiuos „namus“ iš Valės Blažienės rankų ant stalo atkeliavo ir pirmasis duonutės kepalas. 

Netrukus, lydimi ansamblio „Gija“ melodijų, šventės dalyviai mintimis pasinėrė į laikus, kuomet dar buvo gyvos visos rugiapjūtės tradicijos, kuomet laukai skambėdavo nuo pjovėjų ir rišėjų balsų. Rolandas, ypač jaunimui, priminė, jog duona – nuo senų laikų buvo šventa ir gerbiama. „Jei yra duonos – yra ir gyvenimas…“, – sakė Rolandas.

„Ona – duonos ponia“

Dėmesio sulaukė ir Onos. Kaip sakė A. Jankauskienė, „Ona – duonos ponia“. Onos nuo seno buvo laikomos geromis šeimininkėmis, tad retai pasitaikydavo šeima, kurioje neskambėjo Onos vardas. Dabar mažų Onyčių retai kur besutiksi…

Tąkart salėje baltose rožėse ir lelijose skendo dvi Onos. Mokytoja, kraštotyrininkė Onutė Česliokienė ir viena iš saviveiklininkių Onutė Subatkevičienė. Pastarajai toks dėmesys buvo netikėtas. Onų garbei skambėjo joms patinkančios dainos, šokami šokiai, žaidžiami žaidimai. O vėliau vyko smagus pasibuvimas, skanios kaimiškos vaišės su pačios Aldonos gardumynais, Nijolės keptu pyragu, Valės sūriu ir, žinoma, šviežia duonute.

Kaip jau minėjau, išskirtinio iškilmingumo šiai vakaronei suteikė kunigų B. Augaičio ir S. Tunaičio buvimas šalia sodiečių. Kunigas S. Tunaitis abiems Onoms dovanų įteikė po rožinį. Vėliau, susėdus prie šventinio stalo, kunigas Stanislovas pašventino duonelę ir palaimino visą prie stalo susėdusią „šeimyną“. Neplanuota ir nerepetuota, tačiau nepaprastai dvasinga, stipri akimirka.

Graži šventė, gražus ir prasmingas pabuvimas drauge, prisimenant mūsų krašto ir regiono rugiapjūtės papročius ir tradicijas.

Nuo autorės.

Gal kažkam tai ir pasirodys nusibodęs bei nuvalkiotas reikalas, bet kai tas reikalas diena iš dienos ėste ėda žmonių gyvenimus, bėgti nuo jo ir apsimesti, kad to reikalo nėra – nuodėmė. Visos vakaronės metu salėje sėdėjo bent penki akivaizdžiai neblaivūs personažai. Kadangi jie daugiau mažiau tvardėsi, buvo nuspręsta negadinti niekam nuotaikos ir neišprašyti jų iš salės.  Vakaronei baigiantis, išėjau aš, išėjo ir kunigai. Štai tada ir atsivėrė miestelio pasididžiavimas – nei blaivios dienos, nei blaivios nakties nematantis, šalies ir visų kitų tautiečių nuskriaustas ir neįvertintas „jaunimas“ (nuo 20 iki 50 m.). Lipo ant scenos, grasino išdaužyti langus, reikalavo jiems tinkančios muzikos, įžeidinėjo vakaronės dalyvius, kultūros darbuotoją, grasino visiems atleidimu iš darbo, nes esą jie yra seniūno patikėtiniai ir vykdo jo valią. Išprašius į lauką, „jaunimas“ kažkokiu sunkiu daiktu metė į langą, o išėjus į kiemą, vienas jų rankoje laikė medinį kuolą ir grasino išdaužyti visus langus.

Štai taip kai kas supranta valdžios laikymą kaime. Visko iš visų reikalaujantiems, bet patiems niekada net piršto nepajudinantiems, valdžios, gyvenimo, Dievo ir šėtono skriaudžiamiems veltėdžiams valdytojų pojūtį dovanų, pats to nenorėdamas, įteikė seniūnas. Štai dabar ir turime tai, ką turime. Pareiškimas apie incidentą perduotas policijai.

Autorės nuotr.