Bičiulis skambina trečia diena ir vis klausia: kada susitiksim? Jis nori pasitarti, kur važiuoti atostogauti, lyg savo galvos neturėtų. Atostogos būna kartą metuose, todėl pasirinkti, kur pailsėti – ne taip jau lengva. Kiek girdžiu, daug žmonių renkasi Turkiją, Egiptą, Kretą, Kiprą. Keliauti, ilsėtis šiais laikais yra kur. Tik pinigų turėk. Galima keliauti po visą pasaulį. Tik štai, mūsų avialinijos nesutvarko savo ūkio. Gėda prieš Estiją, Latviją. Norint toliau nukeliauti, reikia važiuoti į Varšuvą ar Rygą. Iš ten yra daug reisų. Taigi, nei patarti, nei rekomenduoti nesiruošiu, nebent kelis žodžius parašysiu iš kelionės po Portugaliją. Būnant šv. Vincento iškyšulyje ir nuo aukštos pakriūtės žiopsant į Atlanto vandenyno tolius, paskambino bičiulis iš Urengojaus. Pasakė, kad parskrido žąsys ir tuojau prasidės pavasaris. Dabar Tolimuosiuose Rytuose dar šalta ir nemažai sniego. Tas skambutis priminė jaunystėje girdėtą dainelę apie Laperūzo sąsiaurį. Juokinga. Įsinoriu atsisėsti ant Šv. Vincento septyniasdešimt penkių metrų aukščio skardžio, patabaluoti kojomis ir pamėtyti akmenėlius žemyn į vandenį. Dar prisiminiau Naująjį Testamentą. Tą jo vietą, kai Kristus išvarė iš apsėstųjų demonus, suvarė juos į kiaules, o šias nušokdino nuo skardžio į jūrą. Šv. Vincento iškyšulys, prireikus, šiam tikslui tikrai tiktų. Tik abejoju, ar kiaulėms beneriant į vandenį, demonai spėtų jas palikti. Kaip jau supratote, buvojau Portugalijoje, pačiame Europos pakraštyje, pietvakarinėje jos dalyje. Žemynas baigiasi vertikaliai, aukšta stačia siena. Šešioliktajame amžiuje kyšulyje apsigyvenę pranciškonai įkūrė vienuolyną. Dabar telikę jo liekanos ir švyturys. Jo dviejų 1000 W galingumo lempų šviesa matoma už šešiasdešimties kilometrų. Smagu iš aukštybių žiūrėti į vandenyną. Pakrantėse iškilusios galingos apvalios uolos, tarp kurių plaukioja poilsiautojų ir turistų laiveliai. Matosi kruiziniai laivai, gabenantys įspūdžių ištroškusius keleivius. Balandžio viduryje čia šilta, nors poilsiavimo sezonas prasideda tik gegužę.

Pietvakarinė Portugalijos dalis vadinama Algarvės regionu. Vasarą į jį suplūsta šimtai tūkstančių turistų. Čia daug augmenijos, vaismedžių, pradedant alyvmedžiais ir baigiant apelsinmedžiais, aibė įvairiausių gėlių, puikūs paplūdimiai, šiltas vandenynas. Nesiilsint, galima aplankyti Faro, Alfubeiros, Portimao, Lagos ir ypač Sagrės miestus. Kraštas įdomus visokeriopai: įdomi istorija, išlikę senosios architektūros paminklai.

Portugalija yra Pirėnų pusiasalio dalyje, na, o Rokos ragas toliausiai „įbridęs“ į vandenyną. Tarpukalnėse matosi žvejų kaimeliai, siauresni ar platesni paplūdimiai.

Iš aukštai – toli matosi. Pirėnų kalnai neaukšti, bet yra viršūnių, nuo kurių žvelgiant užgniaužia kvapą, o žvilgsnis klaidžioja aplinkui, sustodamas ties tolumoje mėlynuojančiu vandenynu, gaivia žaluma žvilgančiomis kalvelėmis, lygumose išsibarsčiusiais miestais ir miesteliais.

Autobusu ilgokai važiuojame Monchique kalva, kurios viršūnė, pavadinta Foia, iškilusia per devynis šimtus metrų virš jūros lygio. Ant jos – įvairūs meteorologiniai, ryšių įrengimai. Prie pačios aukščiausios vietos prieiti draudžiama – tai jau kariškių zona.

Ekskursantai, pasižvalgę po apylinkes, renkasi nebrangius, bet vertingus suvenyrus, gali paragauti vietinės naminukės iš vadinamo braškių medžio uogų – madronijų.

Besileidžiant nuo kalvos, aukštis nebaugina, nes šalikelės apaugusios storais medžiais. Matosi eukaliptai, ąžuolai, bukai. Čia auga medžiai, kurių žievė naudojama kamščių gamybai.

Sustojame nedideliame Monchique miestelyje. Jaukios kavinukės viliote vilioja pasivaišinti portugališku alumi, vynu, portveinu, pyragaičiais, kava. Nedideli viešbutukai nestokoja poilsiautojų, nors iki vandens telkinių yra toloka.

Ne visiems patinka ežerai, jūros, paplūdimai. Einant keliu, tarp nedidelių uolų matyti užrašas: „Lietuva“. Ir kur tik tie lietuviai neužsikaria…

Gandrai ir sardinės

Portugalijoje namai – dažyti baltai, raudonų čerpių stogais. Ypač baltas Silves miestas. Saulei šviečiant, jis akina lyg veidrodis. Miestas pastatytas ant aukštos kalvos. Jos viršuje galinga, rausvų uolienų maurų pilis.

Turistinis autobusas sustoja prie upės, tolokai nuo miesto centro. Ekskursijos vadovas išlaipina ekskursantus, į rankas paima melsvą vėliavėlę ir pasileidžia į priekį ekspreso greičiu. Paėję keliasdešimt metrų, turistai kelia į viršų fotoaparatus ir paveiksluoja… gandrą, prie judrios ir triukšmingos gatvės namo stogo taisantį lizdą. Iš jo galveles kaišioja gandriukai. Kitas gandras, matyt, tėvas, varlinėja paupy. Balandžio vidurys. Lietuvos gandrai dar tik deda kiaušinius. Nesuprantu labai akivaizdžių reikalų. Pavyzdžiui, kodėl vieni gandrai skrenda perėti dešimtis tūkstančių kilometrų, kai kiti peri vos perskridę Viduržiemio jūrą arba šiaurinėje Afrikoje? Gandrus galima pamatyti Pietų Amerikoje. Vadinasi, jie perskrenda net Atlantą. Kodėl žąsys skrenda per visą Europą į Tolimuosius Rytus, užuot veisęsi vietoj. Migracija – įdomus reiškinys. Afrikiečiai emigruoja į Europą, Ameriką, lietuviai veržiasi į Norvegiją, Didžiąją Britaniją, kinai skverbiasi bene į visą pasaulį… Bet grįžtu prie gandrų, nes matau, kaip tėvas snape vaikams neša besiraitantį žaltį ar gyvatę. Galbūt reikėtų gandrus skirstyti pagal šalis, kuriose jie peri? Štai tada turėtume lietuvišką gandrą, latvišką, portugališką. Ir kiekviena šalis jį galėtų vadinti nacionaliniu paukščiu. Portugalai gandrais rūpinasi ne prasčiau nei lietuviai. Ten lizdai iškelti net ant aukštos įtampos stulpų. Įsivaizduokit dvidešimties stulpų eilę ir visus su „kepurėmis“.

Bežioplinėdamas atsilieku nuo grupės. Pamaniau, laiko ekskursijai daug, suspėsiu. Nedidelėje kavinukėje atvirame lauke kepamos portugališkos sardinės. Kvapas kutena nosį. Susigraužčiau, jei neparagaučiau. Žuvis kepama ant grilio. Kepėjas ją varto nuo šono ant šono, kažkuo pašlakstydamas. Žuvies oda rausvėja, rausvėja… Vai vai, bus skanu. Užsisakau žuvies ir portugališko portveino. Baigęs kepti, „maestro“ žuvį pabarsto kažkokiais rupiais prieskoniais ir virtuoziškai sardines supila į lėkštę, pastatytą ant staliuko. Prašom valgyt – puota paruošta. Sardinės primena stinteles, seliavas, valgytas Labanoro restoranėlyje, kuojas. Sardinėse mažiau kaulų – tik stuburas. Sumoku šešis eurus. Portugalai nepatenkinti euro įvedimu. Žymiai kilo kainos. Kai skanu, o dar atostogauji, tuomet nebrangu.

Dar spėju nuožulnia kalva pasikelti iki pilies, apžiūrėti, pasižvalgyti žemyn į kaskadomis besileidžiantį miestą, užsukti į kažkokią šventyklą, nufotografuoti portugalę su lazdele, sėdinčią ant suoliuko po žydinčiomis sakuromis. Taip, taip, neapsirikau – sakuromis. Skristi lėktuvu yra dalis kelionės. Vienus ji baimina, kitiems  tai – malonumas iki širdies gilumos. Prie skrydžių įprantama, kaip ir prie važiavimo automobiliu. Tada jau visai nebaisu.

Gibraltaras

Lėktuve stengiuosi atsisėsti prie iliuminatoriaus. Matosi tolstanti žemė, miškai, upės, o laukai tampa įvairiaspalviai kvadratai. Lėktuvas panyra į debesis, kyla virš jų ir apačioje matosi beribės baltos lygumos, lyg ganytųsi milijoninės avių bandos. Ne kartą ir ne du Gibraltaro sąsiaurį teko matyti iš dešimties kilometrų aukščio. Nedidelė vandens juosta skiria Afriką nuo Europos. Čia Atlanto vandenynas skiria pasimatymus Viduržemio jūrai. Abu jūros krantai tankiai apgyvendinti. Vandenyse įžiūrimi didesni ir mažesni laivai. Skrisdamas naktį, matai žiburių vainiką, apšviestų gatvių girliandas, šviesomis nusagstytus laivus.

Gibraltaras tėra geografinė vietovė, turinti patogią, svarbią ir funkcionalią vietą. Politikams ji niekada nedavė ramybės. Neduoda ir dabar, mat šis „didelis akmuo“ – taip jį ironiškai vadina portugalai – yra vienintelė kolonija Europoje, priklausanti Jungtinei Karalystei. Jinai nesiruošia Gibraltaro atiduoti, pavyzdžiui, Ispanijai, kuri čia pat. Įvairūs referendumai, balsavimai parodė, kad ir patys Gibraltaro gyventojai nenori kitokios priklausomybės. Nei Ispanijos, nei Portugalijos, nei Olandijos. Pagal Ultrechto sutartį, Gibraltaras buvo amžinai atiduotas Didžiajai Britanijai.

Viešėti Portugalijos pietuose ir nepamatyti Gibraltaro – būtų tikras nuostolis. Vien tik kelionė Ispanijos žeme verčia stebėtis jos grožiu ir pavyzdingu ūkininkavimu, žemės apdirbimo kultūra. Ispanai nenori pripažinti Gibraltarą esant kažkieno kolonija, nes kelias į jį veda per šią šalį. Jis čia pat – pašonėje. Turistai, keliautojai ir šiaip žiopliai plūsta į iškyšulį, nuo kurio matosi Afrikos krantas. Jis beveik ranka pasiekiamas. Siaurą vandens juostą, skiriančią du kontinentus, gali įveikti vidutinis plaukikas. Plika akimi nesimato, bet mokslininkai teigia, jog žemynai tolsta. Taigi po metų Afrika bus toliau Europos, o po šimtmečio – dar toliau.

Gibraltaras kartu ir uola, ir miestas, turintis savo herbą. Šešių su puse kilometrų plote gyvena per trisdešimt tūkstančių gyventojų. Emigrantų čia keliasdešimt kartų daugiau, nei kitur, nes gyvenama laisvoje ekonominėje zonoje. Taigi, rojus ne tik jiems, bet ir mafijos bosams, prekiautojams, milijonieriams ir milijardieriams. Įeinant į Gibraltarą ir iš jo išeinant, tenka peržingsniuoti pasų kontrolę ir muitinę. Tiesa, daugiausia tikrinami „lagaminuoti“ ir „nešuliuoti“ piliečiai. Mieste – Sodoma ir Homora: žmonių grūstis, autobusiukai vos pralenda tuneliu, kavinės pilnos, nors užrišk, parduotuvės prikimštos kiniškų prekių, bet jos perkamos. Pirkti galima eurais, doleriais, svarais. Jokių problemų. Grąžą gauni ta valiuta, kuria pirkai. Įdomumo dėlei, namo galima parsivežti Gibraltaro svarų. Praeivių spūstyje matyti vienas kitas žmogus, savo apdaru išsiskiriantis iš kitų. Nors Gibraltare daugiausia katalikų, yra anglikonų, žydų, indusų, maroko musulmonų. Marokas čia pat – už penkiolikos kilometrų. Į jį nukreipta didžiulė patranka. Jei ji šautų, sviedinys nulėktų į Afrikos vidurį. Juokauju. Gibraltaro herbas reikalauja heraldikos išmanymo. Aš jo neturiu. Nupiešta griežtų kontūrų raudona pilis su geltonu raktu, nuleistu į raudoną juostą. Gal jis vaizduoja Europos pradžią? Šičia įeini į Europą, o Šv. Vincento iškyšulyje iš jos išeini. Nesupranti ir lotyniško užrašo herbe „Montis insignia calpe“. Daug interpretacijų.

Turistai Gibraltare neužsibūna – daugiausia tris dienas. Paklaidžioti po miestą, važiuoti į kalno viršūnę, pavaikščioti kalno urvais, kuriuose gausu stalaktikų ir stalagmitų yra įdomu ir unikalu. Kalne praeivius atidžiai stebi beždžionės makakos. Jeigu kuri nors šoks jums ant kaklo ir apsikabins, tai tokiems atvejui ruoškitės iš anksto, nes gali ištikti infarktas. Beždžionės „pataria“ saugoti fotoaparatus, rankines ir šiaip blizgančius daiktus. Jie joms patinka ir pasisavinusios nebegrąžina.

Vienoje iš kalno ertmių yra įrengta koncertų salė, apšviesta įvairiaspalvėmis šviesomis. Štai šioje salėje šio straipsnio autoriui ant galvos nuo lubų tekštelėjo vandens lašas. Spėjau sugalvoti norą – požeminiu urvu pereiti iš Europos į Afriką, sutikti neandertalietį, paspausti jam leteną. Deja, nebebuvo laiko.

P. S. Nuostabiausi kelionių perlai yra įspūdžiai. Už juos vertingesni tik žmonės, su kuriais suartino kelionės. Turime draugų Maroke, Meksikoje, Prancūzijoje, Latvijoje, Tolimuosiuose Rytuose, Aliaskoje… Tai gyvas feisbukas. Prisimeni juos ir atmintis atgyja.

Autoriaus nuotr.