Skip to content

Birvėtos krantus sujudino Kelpučių fiesta

MI informacija

Karštą liepos 25 d. pavakarę Kelpučių kaime nuaidėjo kelis dešimtmečius negirdėta gegužinė. Kol renginio organizatoriai dengė stalus ir ruošė žaidimus, po pamaldų Tverečiaus bažnyčioje, Kelpučių kaimo gyventojai ir svečiai susirinko tradiciškai berželiais apsmaigstytoje aikštelėje. Jauniausiam svečiui sukapsėjo vos kelios savaitės, o vyriausiam – beveik 80 metų. Pagrindinė fiestos organizatorė Danutė Radzevičienė sakė, kad tokie susitikimai labai reikalingi rajono kaimams pažadinti.

„Šiose apylinkėse mūsų daug užaugę, tačiau visi išsibarstome kas kur ir dažnai pamirštame kiek daug gražių akimirkų kartu praleidome. Todėl tokios šventės, kaip šiųmetinė Kelpučių gegužinė, reikalingos tam, kad vaikai pamatytų, kaip augo jų tėvai, o tėvai prisimintų, kaip gera buvo ir yra savame kaime. Kitaip tokie kaimai būtų pasmerkti išnykti“.

Vakarui įsibėgėjus, sugužėjo bene 125 žmonės, kurie kaip nors susiję su dažname žemėlapyje nepažymėtu Kelpučių kaimu. Jame užaugo kelios kartos: vieni Kelpučiuose gyveno nuo pat gimimo iki mirties, kiti praleido įsimintiniausias ir gražiausias vasaras šiame Birvėtos upės vingių apsuptame miško kampelyje. Kadaise kaime gyveno apie 180 žmonių, tačiau šiandien čia stūkso 9 trobos, kuriose gyvena penki nuolatiniai gyventojai: Petras Lisauskas, Vladas Lisauskas, jo draugė Lena, Alfonsas Genys, Teresė Remeikienė.

Šventės metu šių garbingiausių kaimo gyventojų galvos buvo papuoštos ąžuolo vainikais, o istorijos palydėtos garsiais plojimais. Štai vienas Kelpučių atstovas visiems papasakojo, kaip abiejų upės krantų gyventojai vieni kitus draugiškai pašiepdavo:

„Būdavo per šienapjūtę mes iš šio Birvėtos kranto šaukdavome kitame krante šieną grėbiantiems, kad jie yra ažūpieciai (gyvenantys už upės), o jie mums atsakydavo, kad neva tai ne jie, o mes esame ažūpieciai. Taip bandydavome parodyti, kuri kranto pusė yra pagrindinis kaimas“.

Prisiklausę linksmų istorijų apie Kelpučių kaimą, visi stebėjosi, kad tokio masto šventė čia surengta greičiausiai pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Ir vietiniai, ir iš kaimo į kitus miestus bei šalis patraukę gyvenimo nuotykių ieškoti, žiūrėjo savo, tėvų ir senelių nuotraukas, šoko bei dainavo iki pat dienos karštį nuplovusio lietaus su žaibais.

Autorės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje