Prieš gerą dešimtmetį vienas pažįstamas pajuokavo – jei nori greitai baigti rašančios „karjerą“, parašyk blogai apie seksualines mažumas… Panaši situacija Lietuvoje su profsąjungų veiklos viešinimu. Ypač regioninės žiniasklaidos puslapiuose. Kam rašyti, jei rajonų įstaigose nėra susikūrusių profsąjunginės veiklos grupių, kurios gintų darbuotojų interesus ir neleistų darbdaviams galutinai nustekenti provincijos gyvenimo.

Vos pastebimai pulsuojanti Rytų Lietuvos ekonomika, jei galima dar taip pavadinti keletą veikiančių įmonių, per porą dešimtmečių nesumažino už minimumą provincijoje dirbančiųjų skaičiaus, nepritraukė naujų investicijų, o tik padidino socialinių išlaikytinių sąrašus. Politikų žemėlapiuose pieštos naujos pelningos gamyklos, liko šiukšliadėžėje. Vidutinio amžiaus darbingi žmonės toliau išvyksta į užsienį ieškoti ne gero, o normalaus gyvenimo, kuriame nebūtų sutrypta sąžinė, pilietinis orumas, savigarba. Provincijoje darbuotojai laikosi, kad ir už šiaudo, už vargano minimalaus atlyginimo, bijodami pakelti akis į tradiciškai gerą uždarbį gaunantį įmonės direktorių ar biudžetinės įstaigos vadovą. Jis turi savo įstatymus ir nusispjaut į LR Vyriausybės patvirtintą Darbo kodeksą, žmogaus teises ir galimybes. Jam paranku, kad Lietuvos profsąjungų konfederacijos lyderiai (konfederacija jungia 26 Lietuvos profsąjungas), nesikiša į savitai sukurtą darbo tvarką, o darbuotojas neturi kam skųsti vadovo, iškilus konfliktinėms situacijoms. Todėl provincijoje slaugytojas, mokytojas, socialinis darbuotojas, vairuotojas, su darbdaviu dažniausia įmetami į vergvaldžio ir vergo santykį. Veši korupcija, švogerių tinklas, ir toliau ranka ranką plauna.

Bijančius, nežinančius lengva gąsdinti ir valdyti. Kad Socialinės apsaugos ir Darbo ministerijos sukurtas naujas Socialinis modelis mėgintas, kuo greičiau „prastumti“ Seime, kažkas skaitėme spaudoje… O kad jame pakoreguotas Darbo kodeksas primena baudžiavos laikus – pastebėjo profsąjungų lyderiai ir tik jų dėka vyksta arši kova dėl numatytų eilinio žmogaus, taip sunkiai gyvenančio Lietuvoje, teisių suvaržymo. Kitaip sakant, galutinio prismaugimo. Gal jūs ir nežinote, kad jei bus patvirtintas dabartinis Darbo kodekso variantas – visi mirsime jauni, darbo vietoje (kas tokį turės), nes siūloma dar prie esamo nustatyto pensinio amžiaus pridėti penketą metų. Kiti pasiūlymai tikrai ne smagesni – darbo užmokesčio (įskaičiuojant atostogas ir viršvalandžius) sumažinimą, darbuotojo atleidimo iš darbo supaprastinimą, darbuotojo atleidimą be priežasties, įspėjus prieš tris dienas, išeitinių išmokų ir įspėjimo terminų mažinimą, maksimali darbo savaitė siūloma ilginti nuo 48 iki 60 valandų, terminuotų darbo sutarčių įvedimą nuolatiniam darbui, atostogų už darbo stažą panaikinimą, darbuotojų, auginančių vaikus, garantijų mažinimą. Kur toliau? Įsigilinus į Socialinio modelio kūrėjų „išmintį“, lieka pasiūlyti dar esantiems čia ruoštis pakuoti lagaminus. Ar mes savanoriškai prisijungiame prie Afrikos valstybių, ar esame ES dalis, slidus klausimas.

LPSK (Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija), vadovaudamasi tarptautinės teisės normomis ir aktais, rugsėjo 10 d. prie LR Seimo rūmų organizuoja mitingą „Baudžiavai darbe – NE“ ir ragina visus prisijungti.

Deja, rajonuose profsąjungų veiklos bijoma. Visos iniciatyvos lengvai nutildomos. Taigi, eikite provincijos darbuotojai lengvai į naujo Darbo kodekso giljotiną, be pasvarstymo, protesto ar suvokimo dar pakovoti už geresnę būtį po tėviškės dangumi. Darbdaviai juk dievai.