„Pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji“, – vos prieš keltą metų kalbėdama su MI svajingai Antuano de Sent Egziuperi „Mažąjį princą“ citavo Ieva Adomavičiūtė. Su ja, dabar jau  diplomuota veterinarijos gydytoja, kalbamės ir vėl: apie pasirinkimą, apie patriotiškumą, apie atsidavimą darbui.

Gimtinė – šaltoji Šiaurė

„Gimiau šaltojoje Šiaurėje, netoli Poliarinio rato esančiame Intos mieste. Vaikystės atsiminimuose labiausiai įstrigo snieguotos žiemos, dangumi besiritančios pašvaistės, pusę metų trunkančios dienos arba naktys,  taip pat pro buto langą matomos Uralo kalnų viršūnės. Trauką ir meilę gamtai atsinešiau iš šeimos. Nepriklausomai nuo metų laiko ar oro sąlygų, rengdavome žygius: plaukdavome valtimi, važiuodavome automobiliu ar eidavome pėsčiomis. Stebėjome gamtą ir jos kaitą. Iš pirmo žvilgsnio atrodanti skurdžiai, tundros augmenija vasarą slepia daug gėrybių: tekšių, mėlynių, bruknių, raudonviršių. Atšiaurias žiemas ištveria tik geriausiai prisitaikę gyvūnai ir paukščiai: kurapkos, tetervinai, šiaurės elniai, erniai, briedžiai…  Nuo mažens domėjimąsi gyvūnais skatino tėvai, ypač tėtis. Jis buvo medžiotojas. Toks medžiotojas, apie kurį dabar gali paskaityti tik knygose“, – pasakoja mergina.

Kiek prisimenu, mama įkalbėjo tėtį palikti šaltąją Šiaurę ir mes visi atvykome į Lietuvą, o tiksliau – į Gilūtas Mielagėnų sen. Tai nebuvo pirmoji mano kelionė į Lietuvą, atvykdavau čia kartais pas senelius. Lankydama juos, visuomet mielai sutikdavau padėti, kai senelis eidavo į tvartą šerti gyvulių, o lydėdama močiutę į daržus, prisirinkdavau pilnas kišenes sraigių ar varlių. Aplinkoje, kurioje augau, buvo aiškiai perduodamas suvokimas apie pagarbą gyvybei, gamtai ir žmogui“, – pasakoja Ieva.

Semsis patirties

Baigusi Ignalinos gimnaziją, Ieva išvyko į Kauną studijuoti. Šiandien ji jau diplomuota veterinarijos gydytoja, tebedirbanti tame pačiame Kaune esančioje vienoje iš žinomiausių gyvūnų klinikų. Ieva įsitikinusi, kad pirmiausia reikia įgyti patirties, kad galėtų toliau planuoti savo gyvenimą.

„Patirties šioje srityje neįgysi, dirbdamas mažame miestelyje. Tik su diplomu rankose, bet be patirties, provincijoje prapulsi – tave suės bedarbystė ir visi kiti faktoriai, kurie be jau minėtos patirties jaunam specialistui yra pražūtingi.

Nuo katino pasaulėžiūros į gamtos brolius prasidėjo mano kelias į dabartinę specialybę. Nors šiaip visuomet domėjausi gamta, tačiau tvirtai apsisprendžiau, kur noriu studijuoti, tik prieš pat egzaminus. Pastebėjau, kad pasirinkdami veterinarijos gydytojo specialybę žmonės dažnai, kaip pasirinkimo priežastį, nurodo ne tik domėjimąsi gyvūnais ar norą jiems padėti, bet ir nusivylimą visuomene. Žiaurumas,  abejingumas ne tik gyvūnams, bet ir šalia esantiems žmonėms – opi technologijomis perpildyto pasaulio problema.

Įsigalėjusi vartotojiška kultūra išstūmė gamtos dėsnių suvokimą, nutolino žmogų nuo ištakų. Todėl vis daugiau atsiranda organizacijų, suinteresuotų laukinės gamtos išsaugojimu. Tarkim, daugelis ūkininkų ir medžiotojų yra priešiškai nusiteikę prieš vilkus, tačiau miškas – laukinių gyvūnų namai. Žmonės turi suprasti, kad visi turi teisę gyventi, o betikslis vienos ar kitos rūšies naikinimas veda link ekologinės katastrofos. Prieš keletą metų dalyvavau vykdytoje vilkų apskaitoje. Džiaugiuosi, galėjusi eiti vilko pėdsakais… Kaip sakė J. V. Gėtė, „Gamta juokauti nemėgsta, ji visada teisinga, visada rimta, visada griežta. Ji – visuomet teisi. Klysta ir apsirinka tik žmonės“, – gyvenimo įžvalgomis ir patirtimi dalinasi mergina.

Pirmieji pacientai ir jų šeimininkai

Vienos dažniausiai sutinkamų ligų – erkių platinamos įvairios ligos, kurios sukelia gyvūnams labai daug įvairių negalavimų, o neretai ir mirtį. Todėl tikrai labai svarbu skiepyti gyvūnus. Žinoma, nuo pasiutligės – įstatymiškai privaloma, tačiau reikia nepamiršti ir erkių. Iš tiesų sunkiausia yra ne su gyvūnais, o su gyvūnų šeimininkais. Gyvūnui, kaip ir žmogui, lygiai taip pat reikia skirti dėmesio: tiek jo judėjimui, tiek mitybai, tiek gyvenimo sąlygoms ir pan. Sunkiausia su gyvūnų pacientais, kurie atneša gyvūną, padeda ant stalo ir liepia gydyti, nepaaiškinę kas atsitiko. Veterinarijos paslaugos nėra pigios. Gana brangiai kainuoja kraujo tyrimas, tačiau jis yra labai informatyvus ir svarbus. Be jo gydymas – tolygus būrimui iš kavos tirščių. Kai viskas remiasi į pinigus, tai ir rezultatas galutinis bei gyvūno gerovė priklauso nuo jo šeimininko finansinių galimybių ir norų. Vieni net vaistams nuo kirminų euro gaili, o kiti tūkstančius moka auglių šalinimo operacijoms ir ilgalaikiam gydymu“, – atvirauja vet. gydytoja.

Gelbėjimo akcijos

Per kelerius darbo metus Ievai jau teko patirti ir linksmų, ir skaudžių istorijų. „Niekada nesiliausiu stebėtis žmonių keistumu ir žiaurumu. Vieną sykį žmonės į kliniką atnešė trijų litrų stiklainyje blusą, kad mes nustatytume ir patvirtintume, kad tai blusa. Arba kartą moteris atnešė katę, vardu Liucija, su kuria gyvena jau 10 metų ir nepastebėjo, kad ta Liucija iš tikrųjų yra katinas (patinas). Nesuprantu, kaip taip įmanoma.

Kartą buvo atneštas ir mažas kiškiukas, rastas sode. Jis nejudėjo, todėl žmonės pagalvojo, kad jis sužeistas. Iš tikrųjų jis buvo sveikas, bet žmonės ničnieko neišmanė apie laukinę gamtą. Kiškių jauniklis instinktyviai apmirė, tikėdamasis būti nepastebėtas. Jei žmonės būtų tai žinoję ir jo nelietę, jiems atsitraukus, kiškis būtų nustriksėjęs savais keliais. Nuvežiau į tą pačią vietą kiškį ir paleidau.

Dar žmonės buvo atnešę labai gražų sužeistą paukštelį svirbelį. Antibiotikų kursas, geras lesalas ir jau po svaitės iš mano namų svirbelis išplasnojo.

Mano namuose dabar gyvena ir kambarinė triušė, kurią žmonės atnešė užmigdyti, nes ji sirgo vidinės ausies uždegimu ir ilgai negydyta pritraukė ausytę ir perkreipė galvą, dėl ko ji negalėjo net judėti, tik sukosi ratu. Pasilikau ją, išgydžiau  ji dabar gyvena laimingą triušio gyvenimą mano namuose.

Dar viena skaudi istorija – mažo šuniuko tragedija. Žmonės rado klaidžiojantį gatvėje šunelį, turintį virusinę ligą ir seną kojos lūžį. Labai buvo gaila jauno, 3–4 mėn. šunelio, išgyvenusio jau tiek daug skausmo. Pasiėmiau ir jį, tiesa, prieš tai pasitarusi su mama. Lašinės, vaistai, geras maistas, draugystė ir Aiko (taip jį pavadinau) pasveiko. Kadangi mama sutiko Aiko pasiimti, pastačiau jį ant kojų ir atvežiau į kaimą“, – džiaugdamasi istorijomis su laiminga pabaiga šypsosi Ieva.

Paklausta, ar neketina kada nors grįžti į Ignaliną, Ieva mąsliai nusišypso. Šiandien ji dar nežino, kur bus ir ką veiks tolimoje ateityje. Juk to nežino niekas! Tačiau viliasi, kas ir bebūtų, savo veiklą sies su pagalba gyvūnams. Ir nepraras įsišaknijusių vertybių.

Autorės nuotr.