„Bendraujant su žmonėmis, dažnai tenka pastebėti, kad daugumai iš mūsų trūksta savigarbos. Ar galima gerbti kitus, negerbiant savęs?“
(Iš skaitytojos laiško)
Savigarba yra kiekvieno mūsų autentiškos būties centras. Tai stovėjimas ant savo kojų, buvimas savo paties gyvenimo šeimininku. Pagaliau žmogus sugeba mylėti kitą žmogų tik tiek, kiek moka ir gali mylėti save – nei daugiau, nei mažiau. Savigarba sudaro ir tinkamo buvimo su kitais esmę. Negerbiantis savęs, pastoviai save nuvertinantis žmogus pasmerkia save izoliacijai, vienišumui. Savigarbos stoka mūsuose yra ne tik psichologinis, bet ir socialinis reiškinys. Šiandieną akivaizdžiai pastebimas dvasinis vakuumas, ryškus tarpusavio santykių iškraipymas.
Savigarbos lygis formuojasi vaikystėje, kur aptiksime beveik visų psichologinių problemų priežastis. Vaiką būtų galima palyginti su medžiu, kuris turi šaknis, kamieną, šakas, lapus, žiedus ir vaisius. Vaiko vertės pajautimas vystosi maitinančios aplinkos dėka. Peno šaltiniai yra dirva, kurioje vaikas auga. Maitinančioji dirva – tai tėvai. Jie nuo pat gimimo, rodydami vaikui meilę, švelnumą, paramą, pritarimą, padeda suprasti, koks vaikas yra svarbus ir reikalingas toks, koks yra.
Yra žmonių, kurie šio gyvybiškai svarbaus peno iš tėvų negavo. Tokio vaiko šaknys nelabai stiprios ir patvarios. Toks vaikas mokosi nepasikliauti, nesidalyti, nesitikėti, nebūti. Taip nesaugiai užaugęs, jis įpranta nepasitikėti savimi, draugais, artimaisiais.
Vieniems savigarbos pagrindas – darbas, pasiekimai, kitiems užtenka jų pačių išvaizdos, rūbų, kuriais vilki, automobilio, kurį vairuoja. Visa tai – savos vertės pajutimo šaknys. Savigarba auga aiškaus vidinio savęs suvokimo ir savęs pripažinimo dėka. Be to, savigarbos kūrimui būtina palaikanti sistema. Praeityje šeima buvo pastovus ir patikimas vienetas. Didelės šeimos parama visuomet buvo galima pasikliauti. Nūdienė šeima neužtikrina tokio saugumo. Dabar šeima mobili, taigi ir šaknys negilios tiek geografine, tiek emocine prasme. Kadangi palaikančios sistemos tampa nestabilios ir nepatikimos, žmonės ieško grupių, kuriose galėtų pritapti ir rasti bendraminčių.
Savigarbos šaknys – tai gyvenimo proceso pradžia. Šis procesas – tai kasdien po truputį vis didėjantis savęs suvokimas, savęs pamėgimas, savęs pažinimas. Savigarbos ugdymas – aktyvus procesas, vykstantis visą gyvenimą. Būtina atminti, kad savigarbos niekas kitas mums negali išugdyti, tai mūsų pačių pareiga. Jei manote, kad savigarbą mums gali kažkas „duoti“, tai jie taip pat lengvai gali ją ir „atimti“.
Ką reiškia suvokti save? Tai reiškia žinoti savo reikmes, troškimus, jausmus ir norus. Perpratę kūną, jausmus ir mintis, mes imame suvokti, kas esame. Didesnioji mūsų bendravimo dalis nežodinė (mokslininkų teigimu net 70 proc.), visi kalbame kūno kalba natūraliai, automatiškai. Mes palyginti nesunkiai suvokiame kitų skleidžiamus kūno signalus. Tačiau mūsų kūnas irgi nuolat mums siunčia signalus ir svarbu juos iššifruoti. Kūnas – mūsų „Aš“ veidrodis, jis rodo, kaip kinta nuotaikos. Svarbu nepamiršti, kad nesutampant žodinei ir kūno kalbai, tiesą sako būtent kūnas. Kūno reakcijos nevalingos, todėl jis negali meluoti. Kitas dalykas – jausmai. Jų mes neišvengsime. Visi jie – nuo džiūgavimo iki nevilties – mūsų gyvenimo dalis. Jais mėgaujamės, vadovaujamės, bet ar gerai juos pažįstame? Norint valdyti jausmus, pirmiausia reikia juos pažinti. Tai sunki užduotis, nes vaikystėje daugumos nemokė tyrinėti savo jausmų ir lūkesčių, dažnai buvo pageidaujama , kad mes atspindėtume tėvų jausmus ir lūkesčius. Be to, vaikams paprastai liepiama užgniaužti ištisą „nepriimtinų“ jausmų eilę – pyktį, priešiškumą ir pan. Turime pripažinti, kad visapusiškai asmenybei būdingi įvairiausi jausmai ir tai natūralu.
Savo vertės pajutimas išsilieja dorumo, sąžiningumo, atsakomybės, užuojautos ir meilės jausmais (V. Satir). Save gerbiantis žmogus jaučia savo svarbą, pasitiki savo kompetencija, sugeba paprašyti pagalbos. Priešingai – savigarbos trūkumas įkalina žmogų nepasitikėjimo, vienatvės bei atstumties kiaute.
Savigarba – amžinai kintantis dalykas ir ją nuolat atnaujina ir atgaivina kintantis gyvenimas. Savigarbos viršūnę galima pasiekti tik per atkaklumą ir ryžtą.
Savo klausimus galite siųsti šios rubrikos psichologei elektroniniu paštu psichologas@gmail.com
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!