Pakalbėkime apie sportą. Ne apie sportavimą, nes čia viskas aišku: sportuoja pirmiausia jauni žmonės, kurie nuo vaikystės tai pradeda ir tikisi ko nors pasiekti, duoną iš to valgyti. Sportininko specialybė nė kiek ne prastesnė, o jeigu yra ne tik noro ir užsispyrimo, bet ir talento, galima visam gyvenimui apsirūpinti. Tiesa, tokius Lietuvoje beveik ant pirštų suskaičiuoti galima, bet stengtis verta – o gal pasiseks?
Apie tuos sportuojančius, kurie sporto klubuose trinasi, apskritai kalbėti nevertėtų. Čia ne sportas, o malonus laisvalaikio leidimas. Malonus daugumai, išskyrus nebent tas poniutes, kurios iš pradžių persiėda, o paskui svorį meta. Tokioms dvigubas nuostolis: ir maistui daugiau pinigų sukiša, ir dar už sporto klubą moka.
Bet juk ir taip šalies ekonomiką galima kelti, tiesa?
Mano nuomone, sportas – tai toks darbas, už kurį pinigus moka klubų savininkai arba žiūrovai. Arba sportininkams tie pinigai atitenka, arba salių ar stadionų šeimininkams. Irgi viskas prie ekonomikos prisideda.
Mūsų valdžia irgi sportu rūpinasi. Pinigų skiria. Tiesa, sakoma, kad jų sportui neužtenka. Nežinau, sportininkams neužtenka ar sporto funkcionieriams, bet neužtenka. Tenka patiems prasimanyti.
Kad mūsų sporto funkcionieriai – apsukrūs žmonės, to turbūt niekas nepaneigs. Jie viską gali parduoti, ne tik sportininkus. Na, paimkim futbolą. Kitose šalyse yra „Premjer lyga“, „Aukščiausioji lyga“, o pas mus viskas dar ankščiau iškelta: futbolininkai žaidžia SMSCredit.lt A lygoje. Kiek kas kam už tai sumokėjo – žinių neturiu. Bet aišku, kad sumokėjo, juk už dyką niekas nieko taip nereklamuotų.
Krepšinis pas mus kol kas dar niekam šitaip neparduotas. Bet, kaip sakoma, kas gali paneigti, kad šito nebus ateityje? Tik todėl, kad tai – antroji lietuvių religija? O juk jau vis garsėja kalbos, kad pas mus Bažnyčia nuo valstybės nepakankamai atskirta. Žiūrėk, religijos apskritai viešai nebebus galima minėti, tada ir krepšinis taps tiesiog sportu.
Arba ateis, gal jau ir netrukus, laikai, kai krikščionybė taps antra religija, pirmą vietą islamui užleidusi. Irgi krepšiniui į naudą bus, ar ne?
O kol šito nėra, krepšinį prie tautos stengiamasi priartinti. Anksčiau, sakysim, per televiziją rungtynes profesionalai komentuodavo. Paskui po truputį komentatoriai pradėjo į pagalbą „žvaigždes“ kviestis. Linksmiau pasidarė: ne tik išgirdome, kad „Žalgiris“ Europoje labiausiai bijo Amerikos krepšininkų, bet ir dar daug įvairių įdomių dalykų.
Tai, žinoma, profesionaliems komentatoriams tik į naudą: jų pačių nusišnekėjimai ne tokie pastebimi. Ir gyventi linksmiau.
Gal tikrai nereikėtų skųstis, kai komentatoriai žiūrovus pralinksminti stengiasi. Kai žiūrint į žaidimą verkti norisi, bent ausims maloniau. Blogiau, kai atvirkščiai būna. Štai dabar Kazanėje 2015 m. vandens sporto šakų čempionatas vyksta. Pasiklausiau, kaip jis komentuojamas, kaip komentatorius verkšlena, kad mūsiškiui štai tik tiek, tik tiek iki pusfinalio pritrūko, ir išjungiau garsą. Technika, tai yra, televizoriumi reikia mokėti naudotis, tiesa?
Dabar Europos krepšinio čempionato lauksime. Ten iš karto du komentatoriai mus linksmins. Negi iš anksto manoma, kad aikštelėje bus liūdna, todėl už jos ribų daugiau linksmintojų reikia? O juk taip norisi ramiai prieš televizorių pasportuoti…
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!