Skip to content

Danutė Aidukienė: „Aš myliu savo darbą, gerbiu žmones…“

Lina RAGINYTĖ

Gyvenime buvo du kartai, kai užėjus į gydymo įstaigą (o jų esu aplankiusi jau dešimtis) kilo noras tapti pacientu. Žinant, kad žmonės kaip įmanydami vengia gydymo įstaigų, toks noras atrodytų mažų mažiausia keistas. Pirmą kartą – prieš keletą metų rengiant reportažą Visagino ligoninėje, visuomenei pristatant modernų Gimdymo skyrių, o antrąkart, skaitytojų Aldonos ir Genutės prašymu, viešint Mielagėnų ambulatorijoje pas bendruomenės slaugytoją Danutę AIDUKIENĘ.

Pasibaigus darbo dienai ir ištuštėjus ambulatorijai, einant iš kabineto į kabinetą, nuostabą keitė susižavėjimas – ir atvirkščiai. Minutėlei mintimis užbėgau į kitas gydymo įstaigas ir perbėgo nemalonus šiurpas, tačiau mane stebinčios ponios Danutės skardus juokas sugrąžino į realybę.

Padėkos ir pagyrimai

Į redakciją užsukę jau minėtos rajono gyventojos labai nustebino pagyromis, skirtomis VšĮ Ignalinos rajono poliklinikos filialui  – Mielagėnų ambulatorijai. „Rašot, rašot apie visus, o kodėl žmonėms nepapasakojat apie Mielagėnus? Net iš Vilniaus atvykę giminės žavėjosi šios ambulatorijos darbu, tvarka, bendravimo kultūra ir personalo profesionalumu“, – džiaugėsi slaugytojos Danutės išskirtiniu dėmesiu ir pagarba lankytojams. „Patikėkite – ilgokai juos teko įtikinėt, kad čia – valstybinė įstaiga, mat jie buvo įsitikinę, kad taip gali būti tik privačioje“, – viena per kitą pagyrimų ir padėkų negailėjo moterys.

Suintrigavo. Ką gi, su ponia Danute iki šiol bendraudavome telefonu ar redakcijoje, bet šįkart įsiprašėme į svečius. „Kur paslaptis?“, – vis kirbėjo klausimas galvoje…

Deramai pasitik žmogų

„Sutikite – žmonės tikrai nemėgsta eiti pas gydytojus, bet kai prispiria bėda – niekur nedingsi. Mūsų, medikų, pareiga rūpintis pacientais nuo pirmos akimirkos, kai jie peržengia gydymo įstaigos slenkstį. Taigi, pirmiausia – deramai pasitikti žmogų, kad jis nusiramintų. Tuo tikslu, kaip ir kiekvienas šeimininkas savo namuose, turi pasirūpinti jaukumu. Antra – turi išklausyti pacientą. Ką jis bekalbėtų, išklausai ir tada jau sprendi, ką toliau daryti. Tu negali blaškytis, šūkalioti, rodyti savo emocijų, blogos nuotaikos ir nepasitenkinimo. Kiekvieno situacija ir problema vis kitokia, tačiau atlikdama registratorės pareigas, būtent tai ir darau. Kitame štai kabinete aš atlieku tyrimus, bei visas kitas reikalingas procedūras. Iš mano kabineto, kaip ir visur, pacientai keliauja pas gydytoją. Trumpai būtų tiek…“, – sako 7-erius metus bendruomenės slaugytoja čia dirbanti Danutė.

Keturios sėkmės paslaptys

Gerai pagalvojus, tai Danutė teisi, kalbėdama apie jaukumą. Štai kur pirmoji paslaptis. Laukiamajame karaliauja gėlės – Danutės hobis. Jų yra ir kiekviename kabinete. Jos visos prižiūrėtos, blizga – nei dulkelės, nei sudžiūvusio lapelio. Juk kiekvienas augalas, kaip ir žmogus, turi savo energetinį lauką. Augalas atpažįsta žmogų, o žmogus – augalą. Deja, neretas reginys mūsų įstaigose – nežinia kuriame amžiuje kokių nors įkurtuvių proga padovanota gėlė, numesta ant palangės ir merdėjanti metų metus, apmusijusi ir apdžiūvusi.

Antroji paslaptis – visur tiesiog nepriekaištinga tvarka. Pasirodo, net ir gydymo įstaigoje, neperkraunat jos visokiais niekais, galima sukurti skoningą ir jaukią aplinką. Čia puikiai dera ir tos pačios gėlės, medikams dovanoti suvenyrai, medicininė literatūra ir vaikų (mažųjų pacientų) žaislai. Ir nors tai buvo įtemptos darbo dienos pabaiga, kiekvienas daiktas tvarkingai sulygiuotas ir surikiuotas laukė rytojaus.

Trečioji paslaptis – Danutės darbštumas, atsidavimas ir meilė savo darbui bei žmonėms. Ji kiekvieną pasitinka su šypsena, kiekvienam stengiasi padėti kaip įmanydama ir viską kuo tobuliau sutvarkyti.

Ketvirtoji paslaptis – griežtas ir reiklus, bet kartu draugiškas ir supratingas ambulatorijos vedėjas.

Įstaiga – vadovo veidrodis

Į kurią įstaigą ar įmonę beužsuktum, tai, ką tu pamatysi, išgirsi ir išgyvensi bendraudamas su personalu, su paties žemiausio rango specialistu, bus ne kas kitas, o vadovo veidas. Net niekada nematęs vadovo, gali visai tikslią nuomonę apie jį susidaryt iš aplinkos. Tai patvirtina ir Danutė.

„Jei žmonės džiaugiasi mūsų ambulatorija, aš esu labai laiminga, tačiau suprask – visa tai – ne mano nuopelnas. Kokius nurodymus duoda vedėjas, tai mes ir vykdome. Čia nėra per daug vietos fantazijai ir savivalei. Viskas ir visada turi būti padaryta laiku, tiksliai ir tvarkingai. Mūsų vedėjas yra tikrai labai griežtas, reiklus bei labai pastabus. Tik praėjęs pro šalį ir, regis, net niekur nežvilgterėjęs, akimirksniu pažeria pastabų. Mes dėkingi jam už jo gebėjimą sukoncentruoti esmę, išdėstyti reikalą ir puikiai vadovauti. Tai nepaprastai protingas žmogus ir mes jį labai gerbiame“, – pasakoja bendruomenės slaugytoja.

Taigi, talentingas ir puikus šeimos gydytojas Artūras Jasiulis, gydantis pacientus Didžiasalyje, Ignalinoje ir Mielagėnuose, pasirodo dar yra ir kompetentingas vadovas. O jei net vilniečiai aikčioja iš nuostabos ir džiaugsmo, akivaizdu, kad vadovo gebėjimais nėra ko abejoti ir net galima didžiuotis.

Tai kad kokią ekskursiją rajono medicinos įstaigų personalui ir administracijai į Mielagėnus kas parūpintų –  dabar madinga semtis gerosios patirties.

Medikė iš prigimties

Ir vis dėlto, kažkur viduje kirba mintis, kad Mielagėnų ambulatorijos siela yra Danutė. Žinoma, vedėjas išdėsto reikalavimus, bet personalo pareiga – juos išgirst, suvokt ir įgyvendint. Vedėjo norai ir nurodymai taip ir pleventų kažkur palubėje, jei nebūtų kam jų vykdyti.

Danutė gimusi rajono pakraštyje – Laučiūniškės k. (Kazitiškio sen.). Baigusi tuometinę Salako vidurinę mokyklą, ji svajojo studijuoti bioenergetiką, tačiau pritrūkusi pasitikėjimo savimi ir pabūgusi didžiulio konkurso, atsisakė šios minties. Pasuko į Uteną. Ten jauna mergina ir įgijo medicinos felčerės specialybę. Taip jau susiklostė, kad daugelį metų Danutė dirbo, sakyčiau, sudėtingomis sąlygomis – išskirtinai vyriškuose kolektyvuose. Ji sugebėjo išlaikyti sudėtingus testus, spec. egzaminus, kuriuos tuo metu išlaikydavo tik vyrai. Pradėjusi krašto apsaugos sistemoje, vėliau dirbo Lietuvos geležinkeliuose, o paskui – Tverečiaus pasienio užkardoje. Tikrai nelengva. Tačiau čia ji išmoko drausmės (ką, beje, labai vertina gyd. Artūras Jasiulis – autor. past.), disciplinos, tvarkos ir santūrumo.

Dirbančią Tverečiaus pasienio užkardoje Danutę susirado tuometinė VšĮ Ignalinos r. poliklinika vadovė R. Gaidelienė ir pakvietė dirbti Mielagėnuose. Mėnesį svarsčius, Danutė priėmė pasiūlymą.  Prieš 7-erius metus pradėjus čia dirbti, Mielagėnų ambulatorijai priklausė kiek daugiau nei 1000 gyventojų. Šiandien gerokai mažiau – 581 žmogus, tačiau dokumentacijos tvarkymas atima nepaprastai daug laiko. „Nors mane vedėjas ir bara kartais už per didelį dėmesį ir atsidavimą kiekvienam žmogui, tačiau aš kitaip nemoku. Pasibaigus darbo dienai, dar sėdu tvarkyti visų dokumentų. Taip kartais lieku iki vėlaus vakaro ir namo, į Ignaliną, grįžtu paskutiniuoju autobusu ne pro Ceikinius, o pro N. Daugėliškį. Jei jau kartais nesutvarkau kokio reikalo, tai  per naktį negaliu užmigti. Tokia jau esu. Bet man vis tiek patinka šis darbas. Ir aš tik dabar suprantu, kad esu medikas iš prigimties. Man patinka save stebėti ir pajusti, kad tobulėju“, – pasakoja slaugytoja.

Tikslas veda pirmyn

Darbas yra darbas, bet žmogus negali būti gyvas vien tik darbu. Kiekvienam norisi save realizuoti, kad jaustųsi gyvenąs, o ne egzistuojantis. Danutė prasitarė, kad labai ilgisi laikų, kai gyveno nuosavame name. „Visko mano gyvenime yra buvę. Daug skausmo, daug neteisybės, tačiau aš suėmiau save į rankas. Visada ramybę atrasdavau sėdėdama ant savo lieptelio ir žiūrėdama  į ežero bangas, vis įkvėpdama pačios auginamų gėlių aromato. Ramybę ir palaimą atrasdavau puoselėdama grožį. Mirus vyrui teko parduoti namus. Tik padavus skelbimą, paskambino vienas interesantas, bet iškart prisipažino neturįs lėšų namui įpirkt, tačiau labai norintis sužinoti, kas gi sukūrė tokį grožį. Ilgai mes su juo šnekučiavomės apie tai… Paskui persikėliau į butą. Tai buvo didžiulis stresas. Labai sunku ir dabar. Man trūksta tos erdvės, tos laisvės. Mano stiprybė tame, kad aš visada turiu tikslą. Tai mane veda pirmyn…“, – sako pašnekovė.

Moteriški pašnekesiai

Dar anksčiau, bendraujant su Danute, ji tiesiog pribloškė gyvenimiška išmintimi, patarimais ir požiūriu į žmonių tarpusavio santykius. Tada pamaniau, kad tik medikas gali taip ramiai, be emocijų pliūpsnių ir apgalvotai, bet kartu ir labai motiniškai jautriai dėlioti gyvenimą į lentynėles. Medikai vienodai ramiai kalba tiek apie gyvenimą, tiek apie mirtį. Tai – jų kasdienybė. Jei jie kaskart iš mirties darytų tragediją,  tiesiog negalėtų profesionaliai atlikti savo darbo. „Aš puikiai suprantu, kad jei neturėtume sunkumų, nepažintume stiprybės, be kovų, nemokėtume atgauti jėgų, jeigu nepatirtume delsimo, neišmoktume kantrybės, be pasipriešinimo neturėtume ištvermės, o jei neišgyventume beviltiškumo būsenos, neišmoktume tikėjimo, be kančios nepažintume užuojautos ir meilės. Visa tai aš jau praėjau ir net po kelis kartus. Ir matyt, dar ir dar eisiu. Gyvenimo dėsniai nesuprantami ir nepaaiškinami ne man vienai. Na, pasakyk, kodėl kuo daugiau dūšios atiduodi žmonėms, padėdamas jiems, tuo jie labiau tavęs nevertina ir jaučiasi galį spjaudyti tau į tą dūšią?“, – greičiausiai net nesitikėdama atsakymo, paklausė Danutė.

Nuostabos kupina pauzė. Paskui be žodžių supratusios viena kitą, nusikvatojome… To paties atsakymo seniai ieškau ir aš. Vieną vakarą kalbantis su kun. Marijonu Savicku apie nuoskaudas ir kančią, šis patikino, jog kenčia ir kentės visi ir visada, bet geriau kentėti už gerus darbus, nei už blogus. Kunigo žodžius perdaviau ir Danutei.

Smagiai juokaudamos ir besidžiaugdamos vis tik nuostabiu gyvenimu, atriedėjome į Ignaliną. Užverstas dar vienas mūsų gyvenimų istorijos puslapis.

Autorės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje