Skip to content

Miškas savo paslapčių neskuba atskleisti

Jonas BALTAKIS

Redakciją pasiekė žinia, kad Linkmenų–Vyžių miške prie Pliaušės upelio rastas pokario partizanų bunkeris, kuris nesusprogdintas, neišardytas, tebestovi bemaž 70 metų. Žinia suintrigavo, nes nieko panašaus Lietuvoje, kiek man žinoma, jau nėra. Vietų, kur buvo partizanų bunkeriai, žinome daug, turime net Ažvinčių, Minčios ir Labanoro girių žemėlapius su pažymėtais miško kvartalais, kuriuose kadaise buvo bunkeriai. Tačiau visur telikę tik jų žymės. Mat pokaryje, juos aptikus NKVD ir stribams, po mūšio visi jie būdavo sudeginami, susprogdinami. Yra nemažai atvejų, kai bunkeriuose susisprogdindavo patys apsupti partizanai ar nepasiduodančius kovotojus granatomis susprogdindavo priešas. O kad iki šiol išliktų neliestas bunkeris – tai beveik sensacija…

Po daugelio pokalbių telefonu susitikome Vyžių kaime, biologo ir medžio drožėjo dr. Romualdo Šimkūno sodyboje. Vyžiai – Aukštaitijos nacionaliniame parke, bet jau Utenos rajone, už kokio kilometro nuo rajonų ribos. Nuvykome trise, o sodyboje, be jos šeimininko, laukė Tauragnų seniūnas Alvydas Danauskas. Prieš kažkiek metų jis ir aptiko tą bunkerį, vėliau prie jo lankėsi su R. Šimkūnu. Intriga dar labiau paaštrėjo, kai vyrai pasakė, kad bunkeryje yra dviejų žmonių palaikai.

– Bunkeris neliestas, tačiau jau nuo senumo sukritę jo perdangos. Jis sudėtingo išplanavimo, su keliomis landomis, koridoriais. Vienas koridorius dar buvo su stogu, tad pagalvojom (buvau su draugu), kad gal ten rasim ką įdomaus ir vertingo. Pradėjom kasti smėlį ir iškasėme… dvi kaukoles. Jas skubiai vėl užkasėme, – sakė A. Danauskas.

Kai visa tai vėliau pamatė ir R. Šimkūnas, vyrai ėmė tartis, kad reikia apie radinį pranešti valdžiai, nes ten rastus partizanų palaikus reikia žmoniškai palaidoti, bunkerį ištirti. Tačiau iškilo teritorinis klausimas. Mat jie gyvena Utenos r., o bunkeris yra jau Ignalinos r., Linkmenų sen. žemėje. Pliaušės upelis toje vietoje skiria du rajonus ir dvi seniūnijas – Linkmenų ir Tauragnų. Bunkeris yra upelio skardyje, bet jau mūsų rajone. Tad Utenos valdžia kaip ir niekuo dėta, šis reikalas turi rūpėti ignaliniečiams. Pasak R. Šimkūno, jis apie bunkerį ir ten rastus palaikus anksčiau yra sakęs Ignalinos miškų urėdui ir rajono savivaldybės administracijos direktoriui, tačiau niekas tuo iki šiol nesusidomėjo…

Prie bunkerio lydėjo A. Danauskas. Prie mūsų prisidėjo ir pakviestas Linkmenų seniūnas Jonas Alekna. Kiek įmanoma, miško keliukais važiavome automobiliais, o toliau – stačiais upelio skardžiais pėsčiomis. Upelis užverstas medžiais, tai bebrų darbas. Tačiau ir šlaitai pilni išvartų, kurias reikėjo įveikti. Išsiskleidę vėduokle, šeši vyrai šukavome upelio šlaitus, nueidami apie pusantro kilometro, tačiau… bunkerio neradome. Tiksliau radome, bet kitą. Pasak A. Danausko, buvusių bunkerių ten abiejuose upelio šlaituose yra nemažai. Tarp Ripelialaukio, Vyžių ir Skroblų kaimų pokaryje veikė ne vienas partizanų būrys. Kadangi buvome pasiėmę ir metalo ieškiklį (nes šalia bunkerių partizanai įrengdavo ir slėptuves dokumentams bei ginklams saugoti), su juo ištyrinėjome rasto bunkerio vietą ir prieigas. Pririnkome maišelį kulkų, šovinių tūtelių, įvairių smulkių buities daiktų. Tad neabejotinai – tai buvo partizanų bunkeris. Tačiau to, kurio ieškojome – neaptikome. Miškas taip lengvai savo paslapčių neatskleidžia…

– Dabar kažkaip nejaukiai jaučiuosi jus tarsi suvedžiojęs. Galvojau, be vargo rasim, nes buvau juk ne kartą prie jo. Todėl darom taip: artimiausiu laiku aš jį būtinai surasiu ir tuomet vėl pakviesiu jus atvykti, – sakė Tauragnų seniūnas. Taip ir atsisveikinome iki kito karto.

Autoriaus nuotr. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje