Pusantro mėnesio rusvas kamuoliukas tupėjo prie takučio Ignalinoj, netoli autobusų stoties. Katytė niekur nėjo, gal todėl, kad nieko nematė – neturėjo akyčių. Kiek žmonių akių matė ją, sunku pasakyti, kaip ir nuspėti, kaip ji čia atsidūrė ir kiek laiko tupėjo, kol jos į rankas nepaėmė viena ponia, manydama, kad pagalbos sulauks šalia esančioje veterinarijos klinikoje…

Šeštadienį veikė tik veterinarijos vaistinė, kurios darbuotoja ašaras tramdančiai moteriai, tiksliau – aklai katytei, niekuo padėti negalėjo,  ir nelabai, atrodo, norėjo. Paėmusi ant rankų bejėgį padarėlį, kuris nagučiais kabinasi į viską, ką tik užčiuopia, ramus likti negali, dar daugiau – pajunti atsakomybę už jį.

Persmelkta siaubo, jog katytės akys gali būti išdurtos žmonių, moteris pradėjo ieškoti gyvūnų globos organizacijos. Katytę teko palikti ten, kur ji buvo rasta, tikintis, jog ji niekur nepasitrauks. „Ignalinos beglobis“ (oficialus pavadinimas: VŠĮ „Šlapia nosytė“), kaip ir daugelis tokių organizacijų, gyvuoja tik dėl begalinės meilės gyvūnams, dėl atsakomybės prieš juos, kažkada žmonių prijaukintus ir išmestus.

Ignalinoje ilgai nebuvo beglobių gyvūnų organizacijos, kol buvusi ignalinietė Daiva, dabar gyvenanti Vilniuje, neįsteigė viešosios įstaigos „Šlapia nosytė“. Išgirdusi katytės istoriją, Daiva pasirūpino, kad ji būtų surasta, nugabenta į Vilnių ir pati nuvežė ją į veterinarijos kliniką labai vildamasi, kad mažosios akytes dar galim išgelbėti. Deja, klinikoje konstatuota microftalmia. Dėl apsigimimo vos pusę kilogramo sverianti katytė neturi  akyčių, taip pat jai diagnozuotas ir vadinamasis kačių gripas. „Pavadinom Meškute ir parsivežėm. Neapsivertė liežuvis liepti užmigdyti… Guvi, labai labai graži ir meili“, – tokią žinutę iš Daivos gavo radusi mažylę moteris. Meškutei paskirta antibiotikų, kailiukas nupurkštas – išnaikinta galybė blusų.  

Taip Meškutė įsikūrė globėjos Daivos namuose, kur šiuo metu gyvena ne vienas įvairaus amžiaus globotinis. Ji stipriai kabinasi į gyvenimą, sparčiai mokosi pažinti aplinką ir nors snukučiu ne iš karto pataiko į dubenėlį su vandeniu ar ėdalu, tačiau jau suprato, kur reikia daryti gamtinius reikaliukus.

Nesėkmingai pradėjusi gyvenimą, tačiau dabar apsupta begalinės meilės, Meškutė tikrai yra ypatinga katė. Ne todėl, kad pasisekė jai, o todėl,  kad pasiseks tiems, kurie su ja susidūrė ir dar susidurs.

P. S. Šią Meškutės istoriją aprašė p. Ramunė. Ji ir yra ta ignalinietė, kuri verkdama skambino ir prašė padėti. Į šį tekstą sudėjo visą dūšią. Ačiū, Ramune!

Ačiū visiems, gerieji mūsų bičiuliai!