Vokiečiai ateina

Pirmojo pasaulinio karo audros Rimšės, Dūkšto ir Smalvų apylinkių žmones įsuko į savo verpetą dar 1914 m., frontui nepasiekus Lietuvos. Didžioji 1914 m. rugpjūčio mobilizacija pasiglemžė dešimtis vietinių ūkininkų. Į caro kariuomenę pašaukti broliai Piotras ir Julijanas Valutos iš Budynų kaimo, Kazimežas Malachovskis ir Vladislavas Bogdanovičius (pastarasis dalyvavęs ir Rusijos – Japonijos kare) iš Liaudanų kaimo, Alichmenas (Alkimavičius), Petraška, Mykolas Kardelis ir Gruoba iš Tripuckų kaimo, du broliai Kazlauskai iš Vaškonių kaimo, Augustinas Jakutis ir Kalviškių kaimo. Beveik kurioziškai į kariuomenę pakliuvo Porukievičius iš Rimšės. Ieškojęs, bet neradęs laimės Amerikoje, jis vienu iš paskutiniųjų laivų sugrįžo į Lietuvą. Pabuvęs namuose vos keletą dienų ir nespėjęs pataisyti svečioj šaly prarastos sveikatos, jis buvo paimtas į caro kariuomenę.

Kiti, kaip įmanydami, stengėsi išvengti mobilizacijos, žalojosi. Kai kurie nusikirsdavo dešinės rankos smilių, kad negalėtų valdyti ginklo, o gudresni bandydavo išsipirkti. Nenorėdamas eiti karan, Nikodemas Jakutis papirko komisiją 200 rub., tačiau to pasirodė maža – reikėjo surasti ligą. Tada pagelbėjo Labuckas iš Karačiunkos vnk., davęs tepalo, nuo kurio Nikodemui ištinusi koja. Komisija jį pripažino netinkamu, tačiau N. Jakutis tuo per daug nesidžiaugė – paties įsigytą ligą pavyko įveikti tik po keleto metų.

Kariauti iš apylinkių išėjo kelios dešimtys vyrų. Daugelio vardai jau užmiršti, o minėtų karių likimus aptarsime vėliau.

Pirmaisiais karo metais krašto žmonės gyveno skaudžioje nežinioje. 1915 m. po sėkmingos vasaros kampanijos, kaizerio kareiviai peržengė vakarinę Rusijos imperijos sieną. Neiššovusi garbės šūvio, kapituliavo Kauno tvirtovė – kelias į Lietuvą atsivėrė. Rusijos kariuomenė skubotai traukėsi, su savimi išsinešdama valstybinį turtą. Gyventojų, tiesa, neapiplėšė, bet iki paskutinio grūdelio iššlavė magazinus (šiame krašte vadintus šambeliais), kur buvo sukrauti valstybės apsaugai patikėti ūkininkų grūdai.

Įkandin besitraukiančios carinės kariuomenės, rinkosi į grupes pabėgėliai. Besitraukiančiam į rytus Vaškonių ir Beržininkų kaimų jaunimui vadovavo pats Dūkšto klebonas Ledzinskas. Jo vadovaujamą 30 jaunuolių grupę dūkštiečiai palydėjo procesija su giesmėmis bei bažnytinėmis vėliavomis. Klebono globojami lietuvaičiai apsistojo Polocko (ar Pskovo?) srityje ir, pergyvenę karą, sugrįžo į tėviškę. Rusijoje pasiliko tik viena Grybauskaitė, ištekėjusi už vietinio traukinio mašinisto.

1915 m. pirmosiomis rugsėjo dienomis į kraštą įžengė vokiečių 10-osios armijos avangardas. Nors nesitikėjusius nieko gero, bet įpratusius prie šiaip jau taikių rusų kareivių, rimšiečius pribloškė kaizerio karių savivalė. Šių įvykių liudininkai Silvestras Dubaka iš Tripuckų kaimo ir Stanislava Karlienė iš Čebarakų pasakojo, jog ulonai, įvedę savo žirgus į klojimus, vertė tiesiog po jų kojomis naujo, dar neiškulto, derliaus javų pėdus. „Arkliai ne kiek suėdė, o kiek sutrypė kojomis“, – prisiminė S. Dubaka.

„Puoliau prie mamos verkdama, kad liksim be duonelės, bet motina, paėmusi mane už rankos, pratarė: jei Dievas neapleis – gyvensim“, – pasakojo S. Karlienė. Tačiau vargu ar net didžiausieji pesimistai galėjo įsivaizduoti, kokie sunkūs ir alkani bus treji kaizerinės okupacijos metai.

Užimtame krašte vokiečiai elgėsi kaip šeimininkai, kilo pirmieji konfliktai, prasiliejo pirmasis kraujas. S. Karlienės pasakojimu, vokietis įsisuko į Juzefo Karlos tėvų daržą ir durklu sužalojo bandžiusį savo nuosavybę ginti šeimininką. Norėdamas pribaigti sužeistąjį, vokietis dar šovė, tačiau nemirtinai: nelaimingasis prasikankino dar keletą dienų.

Tokiu barbariškumu pradėję savo viešpatavimą, vokiečiai negalėjo tikėtis net minimalaus vietinių gyventojų palankumo. Tai jiems ir nebuvo svarbu, vadovavosi Liudendorfo devizu: „Vokiečiams nereikia, kad juos mylėtų, pakanka, kad kiti jų bijotų“.

Vokiečiai neketino čia ilgam apsistoti, Lietuva jiems tebuvo tiktai tarpinė stotis žygiuojant į Rusijos gilumą. Tačiau istorijos ratas pasisuko kita linkme: pergrupavusi jėgas, carinė kariuomenė užėmė gynybines pozicijas ir nuo pat Adutiškio, per Drūkšius, Turmantą iki Stelmužės stojo fronto linija. Abi pusės rengėsi ilgalaikei gynybai: kasė apkasus, statė įtvirtintus ugnies lizdus, kuriuos dar šiandien galime pamatyti prie Turmanto, jų būta ir Serbajiškėje, Mačionyse. Vokiečių pusėje kaip grybai dygo štabai. Kaizerio10-osios armijos vadovybė įsikūrė abipus Vydžių – Švenčionių kelio, o Rimšės valsčiuje kūrėsi didesnių ir mažesnių armijos padalinių štabeliai.

Pirmosios būstinės kūrėsi gyvenamuosiuose namuose: Čeberakų kaime vokiečiai išvarė iš namų Karlos šeimą ir ten įsirengė štabą, o Janutiškyje kariuomenės reikmėms išardė naują Jokūbo Mačkinio namelį ir išsivežė jį Baltarusijon.

Beržininkuose (Rimšės vals.) kareiviai užėmė tik geresnį Baranovskajos namo galą, prastesnį palikdami šeimininkams. Išvarymas iš namų buvo gana dažnas reiškinys, todėl neretai viename ūkyje glaudėsi 2–3 šeimos. Dešimtys žmonių ieškojo bent laikino prieglobsčio. Antai 1915–1916 m. kareivai priklausančiame Cichoscz vienkiemyje, kur buvo miško „kontora“, gyveno net 7 pabėgėlių šeimos. Vėliau jos išsiskirstė gyventi pas gimines.

Didesnės vokiečių įgulos įsikūrė Beržininkų dvare, Žibakiuose, Mažėnuose. Pafrontės ruože kasė apkasus, statė patogius bunkerius. Didžiulį kelių patalpų, apšildomą ir gerai įrengtą bunkerį vokiečiai pasistatė minėtuose Čeberakuose. Pavadino simboliškai – Berlynu.

Keletas bunkerių pastatyta ties geležinkelio linija. Ties Konce Troski vienkiemiu pasistatė bunkerių. „Linksmai vokiečiai leido laiką, – pasakojo Piotras Beinoras. – Išeidami paliko daugybę tuščių butelių“.

Prievolės ir rekvizicijos  

Įsigalėjus kaizerio okupacijai, spontaniškus karių plėšikavimus įteisino kontribucijų ir baudų politika. Dar 1915 m. rudenį gyventojus skaudžiai palietė kirsto miško rekvizicijos. Iš gyventojų atimtos medienos atsargos, kurios panaudotos gynybinių įtvirtinimų statybai. Tais pačiais metais paskelbtas įsakymas dėl derliaus likučių rekvizicijos. Oficialiai 1 gyventojui pusei metų palikta tik po 250 g grūdų ir 500 g bulvių. Šitokios normos leido puspadžiu, bet išgyventi, tačiau Rimšės ir Dūkšto vals. valstiečiai nepriteklius pajuto jau pirmaisiais metais, nes derlių praktiškai sunaikino įeinantys kareiviai.

Pirmaisiais okupacijos metais labai smuko žemės įdirbimas, gyventojai liko be traukiamosios jėgos. Paskelbtas visuotinis arklių surašymas, didesniuose kaimuose žandarai sušaukdavo gyventojų sueigas ir žymėdavo arklius. Šioje procedūroje dalyvaudavo keli specialistai: veterinarijos gydytojas, kaimo seniūnas ir vokiečių karininkas. Jei arklys frontui netinkamas, tai į dešinės užpakalinės kojos šlaunį įdegdavo raidę B, jei tinkamas kariuomenės reikmėms – raidę M. Tokiu būdu vokiečiai padėjo pamatą visuotinei arklių rekvizicijai.

Kaizerio administracinė valdžia sunkia našta užgulė Lietuvos ūkį. Vokiečiai gyventojus labai suvaržė įvairiais draudimais: oficialiai uždrausta medžioti, žuvauti, rinkti uogas ir grybus. Neleista ganyti, šerti gyvulius žaliu pašaru – jis tiktai vokiečių arkliams ir jaučiams. Nepatenkintiems tokia tvarka, vokiečiai rekomendavo karves šerti nendrėmis, medžių ūgliais, o tvartus kreikti džiovintomis velėnomis.

Reikalauta atiduoti rastas gilzes, spalvotus metalus, užsilikusias carines monetas, netgi platininius dantų protezus. Iš bažnyčių nukabinti ir išvežti Vokietijon varpai.

Siekdami kuo griežčiau kontroliuoti gyventojų ūkinę veiklą, okupantai įvedė mėsos ir grūdų perdirbimo monopolius. „Uždrausta malti, uždrausta kulti“, – mena S. Dubaka iš Tripuckų. „Atvažiuoja vokietis su paraviku, iškulia, žmogui truputį palieka, o kita išsiveža“.

Susimalti grūdus valstiečiams leista tiktai vokiečių malūnuose, bet ir čia valdžia atseikėdavo savo dalį. Dūkšto krašte malūno būta Vaškonyse, arčiau dabartinio Visagino – Gūrių dvare. Po kaimus šmirinėdavo vokiečių žandarai, ieškodami uždraustų rankinių girnų, o suradę – sudaužydavo.

„Mėsa – tiktai kralikas“, – toliau pasakoja S. Dubaka. Žmonės liko be mėsos, nes vokiečiai leido skersti tiktai valdiškose skerdyklose, o kad gyventojai slapta nepaskerstų veršio ar paršelio, vokiečiai ribojo druskos išdavimą. Žinia, jog nesūdyta mėsa greitai genda, tai pirmaisiais metais žmonės, nors ir nenoromis, turėjo taikytis prie vokiečių taisyklių.

1916–1917 m. Beržininkų dvare vokiečiai pastatė modernią skerdyklą. Išbetonavo grindis, nutekėjimo latakus, duobę atliekoms – gaminti trąšoms. Greitai šis statinys neteko reikšmės, stovėjo be darbo, nes skersti jau nebuvo ko. Įdomus šio objekto likimas. Po karo buvusioje skerdykloje vietinis dvarininkas Stankevičius įsirengė kluoną. 1939 m. rugsėjį kluoną ir kitus ūkinius pastatus subombardavo tarybinė aviacija, mat buvo gauta žinių, jog čia slepiasi lenkų kareiviai.

Vienu iš didesnių ūkinių punktų buvo Vaškonių ir Beržininkų dvarai. Beržininkuose vokiečiai buvo įsirengę konkalį, – užnugario aprūpinimo centrą, čia stovėjo vokiečių arkliai ir jaučiai. Pagal grafiką valstiečiai eidavo šerti ir liuobti vokiečių gyvulių. Kuriam nors neatėjus, kareiviai gaudydavę žmones, neatsižvelgdami nei į amžių, nei gyvenamą vietą. K. Jakučio pasakojimu, jo tėvas eidavęs dvaran atlikti prievolės, o tuo metu ramūs kaimynai padėdavę šeimynai atlikti ūkio darbus. Kai kurie stengdavosi sugyventi su vokiečiais: atvežus furažą, arklius šėrusiam Karlai iš Čeberakų, vokiečiai duodavę avižų, cukraus. Kartais vyrams pavykdavo išprašyti arklį.

Nuo okupantų valdžios kentėjo ne tik žemdirbiai, bet ir šimtametės Lietuvos girios. Visoje Lietuvoje plynu ir rinktiniu kirtimu iškirsta 65 600 ha miško, dėl to jų plotas sumažėjo 20 proc.. Vokiečius masino išlakūs Dūkšto ir Rimšės krašto miškai. Atvaryti carinės kariuomenės belaisviai Čiornyj Brod (netoli dabartinės Visagino geležinkelio stoties) ir Kukutėnuose pastatė lentpjūves ir nutiesė į miškus tris geležinkelio siauruko linijas. Jo žymes galima rasti dar ir šiandien. Suvaryti į darbus, išvarginti belaisviai kirto mišką ir garvežiuku vežė į lentpjūves, kur mišką rūšiavo: geresnis ėjo į lentas, o prastą medį ir atliekas degdavo į anglis. Jas veždavo į fronto apkasus šildytis kareiviams, kad deginant nebūtų dūmų. Tokiu būdu plynu kirtimu išnaikinti išlakūs Visagino apylinkių pušynai.

Vokiečių laikais link fronto nutiesta geležinkelio linija nuo Dūkšto iki Apso. Darbams varydavo ir aplinkinių kaimų gyventojus, kurie per balas ir pelkes tiesdavo kelius. Juos tiesdavo šitaip: pjaudavo beržus, viela surišdavo ir tiesdavo per balas kur bus kelias. Ant šitų medžių pildavo žvyrą, skaldą ir smėlį ir išeidavo labai geras kelias. Neretai darbams žmones gaudydavo tiesiog keliuose ar turgaus dieną miestelyje. Nenorinčius eiti, prilupdavo ir varu nuvarydavo. Lengviau būdavo vienišiams, kurie, neturėdami šeimos, sugebėdavo pasislėpti ir neužkliūti vokiečiams už akių. Antai minėtas N. Jakutis pasisaugodamas pažvejodavo Visagino ežere.

Gailiutiškėje, Žibakiuose ir Girdžiūnuose laikėsi vokiečių karinės įgulos. Gailiutiškėje prie Švento ežero ir Girdžiūnuose stovėjo belaisvių barakai. Dirbdami vergiškomis sąlygomis, belaisviai greitai seko, prie viso to prisidėjo vokiečių muštras. S. Dubaka pasakojo: „Žiaurūs vokiečiai buvo, su belaisviais žiauriai elgėsi. Žiemos laikas, gruodas, šalta, o Girdžiūnuose stovėjo belaisviai. Žmonės alkani, miršta masiškai, o vokiečiai juos daužo. Tėvas pasakojo šitaip: sėdi vokiečiai ant malkų, o belaisviai stumdo purvyną (buvo pavasariop). Kareiviai susiginčijo, kurio ranka kietesnė. Pribėgo vienas prie belaisvio, kaip kirto su nagaika, tas žmogus taip ir nėrė purvan. Kitas kirto, gal ne taip stipriai, o gal žmogus buvo tvirtesnis, bet tasai belaisvis nenugriuvo. Juokiasi vokiečiai – šitaip išsprendė ginčą. Kurie belaisviai mirdavo Girdžiūnuose, tai jų čia nelaidodavo. Juos naktį sumesdavo vežiman ir veždavo Dūkštan, pakraudavo į vagonus ir kažin kur išveždavo“.

Žuvusiems saviškiams vokiečiai nešykštėjo pagarbos. Nedidelės vokiečių kapinaitės buvo Šaškėse, Turmante. Šiose apylinkėse dažniausiai laidojo nuo sužeidimų ir ligų mirusius karius. Aptvertos mūro tvorele, pastatyti standartiniai betoniniai kryželiai. Deja, iš kapinaičių ne kas likę: ko nesugriovė sovietmečiu, tą sunaikino „lobių ieškotojai“. Vieno vokiečių kario kapas išliko prie sentikių maldyklos Dūkšte, palaidojimų būta prie Gaidės bažnyčios. Pastarieji kapai sulyginti, 1930 m. remontuojant bažnyčią bei pertvarkant šventorių. Šiandien per juos vaikščiojama.

1915–1916 m. fronte išsilaikė jėgų pusiausvyra. 1917 m. po vasario revoliucijos prasidėjo vokiečių puolimas. Gaisrų  pašvaistėmis į rytus nudundėjus frontui, iš Dūkšto į gimtąsias vietas sugrįžę Vilkaragio kaimo (tuomet vadinosi Klikolnica) žmonės vietoj savo gimtųjų sodybų rado tik plėnis. Bugelių, Kimbarų, Ramanauskų, Svidinskų, Savickų šeimos glaudėsi vokiečių paliktuose bunkeriuose, kasė žemines.  

Daug eibių vokiečiai padarė karo pabaigoje. Išeidami sudegino Vaškonių dvaro namą su malūnu. Vėjais paleido Karlos trobesius – išėję šerti arklių kareiviai paliko besikūrenančią krosnį ir iškritęs nuodėgulis įsimetė į šiaudais nuklotą aslą.

Pagal senųjų kalviškiečių pasakojimus, atsitraukdami vokiečiai sudegino vandentiekio stotį ir tenai uždarytus žmones. Keletas vietinių žuvo, o kiti sugebėjo išsigelbėti.

Kas suskaičiuos, kiek mūsų šaliai nuostolių padarė mikalajevsko karo metų okupacija. Tačiau neprasilenkime su istorine tiesa: kažin ar surasime to laikotarpio vaiką, kuris nebūtų stovinėjęs prie vokiečių lauko virtuvės su dubenėliu košei. Visi be išimties pasakotojai liudija, jog vokiečiai jų nepavarydavo. Pirmaisiais metais okupantai buvo turtingi, todėl neretai vaikai, vokiečių malone, numalšindavę alkį ir dar parnešdavę tėvams. Vienok tokios humaniškumo apraiškos nepateisina paties okupacijos fakto ir jo padarinių.

Ligos ir badas

1918 m. maisto nepriteklių pakeitė atviras badas. Taip atsitiko todėl, kad atsitraukdami vokiečiai atėmė iš gyventojų ir išsivežė Vokietijon  visą naująjį derlių.

Neturėdami duonos, valstiečiai valgė viską, kas tik galėjo būti valgoma. S. Karlienė taip apibūdina tų dienų racioną: „Mama patrindavo žolių, įberdavo saują miltų ir virdavo pasninkišką košę. Kitąsyk užplikius žoles ir įbėrus saują miltų, kepdavo žalius kokorus. Be riebalų, be druskos“.

Lengviau buvo iš namų neišvarytiems ūkininkams, pasisaugodami vokiečių, jie galėjo paslėpti menkutį derlių. Tripuckuose Dubakos šeimyna, atsitvėrę pirkaitę, pasidarė podėlį, kuriame saugojo kuklias grūdų ir druskos atsargas, o Kalviškių Justino Jakučio šeimyna nuo vokiečių nuslėpė kiaulaitę.

Daug Rimšės ir Gaidės apylinkių žmonių gelbėjosi eidami į Lietuvą. Čeberakų kaimo bendorius Karla, prigaminęs kibirų ir bačkelių, veždavo į Lietuvos gilumą ponui Jablonskui. Už tai gaudavo grūdų, pono patartas pasidarė vežime dvigubas grindis ir į tarpą įsidėdavo duonos kepalų. Pasakoja S. Karlienė: „Teta paprašė: paimk į kelionę ir mano vyrą Vincentą, ir mes badaujam!“ Tėvas sutiko pasiimt svainį. Nuvažiavus pas Jablonskį, tuoj ponia stalą dengia, valgyt neša. Kai tik liko vienu du, tuoj Vincentas pradėjo užantin kištis duonos riekes. „Neliesk, – pasakė tėvas, davė – valgyk, o tai paskui sakys, kad vagį atsivežiau!“

Mano dėdė Vincentas buvo labai geras žmogus, bet niekaip negalėjo susilaikyt, matydamas tikrą duoną. Va, ką darė alkis!“ – baigė pasakojimą S. Karlienė.

1918 m. žiemą badas pasiekė neregėtą mastą. Žmonės ėjo Lietuvon, nešė nuo vokiečių atlikusią geležį, tikėdamiesi ją išsikeist į duoną. Ypač populiarūs Lietuvos gilumoj buvo plieniniai sunkiųjų kulkosvaidžių apsauginiai skydai, kuriuos kalviai be vargo perkaldavo į noragus. Užsimetę ant pečių porą zaščitų, kaimiečiai eidavo į tolimas keliones Lietuvos gilumon, kur trūko geležies, bet buvo duonos. Iš tokių alkanų žygių ne visi grįždavo: išėjusi duonos, dingo Malinauskienė nuo Padysnio. Kai kam kelią pastodavo valkataujantys vokiečiai ar šiaip plėšikai. Kas žino, kokią paslaptį slepia 1929 m. taisant Didžiaupio tiltelį, rasti dviejų žmonių palaikai…

Badas užklupo ir visai dar neseniai išdidžius užsilikusius vokiečių kareivius. „Ištinę nuo bado, vaikščiodavo per žmones, prašinėdami saujelės miltų ar kruopų“, – pasakojo S. Karlienė. „Iš kur paimti duonos, kai namuose pilna kinderių? Bet mama, pasigailėjusi, surasdavo kokias rieškutes…“

Nebegaudami normalaus maisto, vokiečiai valgė varles, išgaudė kates. Pasakoja S. Dubaka: „Tripuckuose pas kaimyną badu nudvėsė šuniukas. Tai sužinoję iš Žibakių atėjo vokiečiai, atsikasė tą šunį, nešasi ir džiaugiasi: „Au-au essen!“

Išvargusius ir nusilpusius žmones kankino ligos. Išplitę niežai buvo tiktai menkutis negalavimas, palyginus su „ispanuos“ (tokia gripo atmaina) epidemija, nusinešusia dešimtis, o gal net ir šimtus aukų. Vien Tripuckuose, pagal S. Dubakos prisiminimus, 1919 m. pavasarį išmirė 17 žmonių: „Kardelis Juza (jau kavalierius), Kardelis, dar vienas Kardelis – Nikodemas (abu jau kavalieriai), Karolis ir Pranciškus Petraškos (paaugliai), Augustėlio ir Martyno Petraškų žmonos, mano dėdės Dubakos Nikodemo šeimyna: žmona ir trys vaikai, jau paaugliai Napaliukas, Pranukas ir Genė“.  Spėjama, kad daug mirė ir kituose kaimuose, tačiau pasakotojai negali prisiminti net apytikslio mirusiųjų skaičiaus. Gerkonių žmonės iki šiol gali parodyti kapinių kampą, kur palaidotos „ispanuos“ epidemijos aukos.

…1918 m. žiemą miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojai būriavosi prie vokiečių paliktų amunicijos sandėlių. Ėjo čia pasiimti kastuvų, kirvių, šiaip geležies, net neįtardami, kad greta naudingų daiktų, sukrauti rankinių granatų degtuvai. Nugriaudėjus sprogimui, sandėlys išlėkė į orą, subėgusius gelbėtojus pasitiko dar vienas sprogimas, paskui – dar vienas…

Oficialiais duomenimis tąsyk žuvo 27 žmonės, bet gyventojai prisiminimais užmuštų ir sužalotų skaičius viršijo 100.

Į nelaimės vietą atskubėjęs raudonarmiečių pulko felčeris Deržavinas kaip galėdamas lengvino sužeistųjų kančias, bet labai trūko jodo ir tvarsliavos. Gyventojus labai sukrėtė šis įvykis, apie tai nežinomas vietinis poetas rašė: „Kur ranka, kur koja, kas žemėse guli, saugok mus nuo karo, kitąkart, Dievuli!“  

Dūkšto tragedija buvo paskutinis benueinančio karo aidas. Rūstus ir žiaurus, kaip ir sunkūs kaizerio okupacijos metai.