Medžiotojų ir žvejų šventė, kurios sumanytojas ir organizatorius Lietuvos medžiotojų ir žvejų Ignalinos skyriaus pirmininkas Stanislovas Mateika, buvo ir tebėra vienas labiausiai laukiamų metų renginių. Kažkada buvusi išskirtinai vyrų savaitgaline pramoga, dabar tapusi smagiu susibėgimu visai šeimai, ši šventė kaskart pritraukia šimtus dalyvių. Ir šiais metais pirmąją rugpjūčio dekadą tradiciškai visi medžiotojai, žvejai, jų šeimų nariai ir prijaučiantys nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro šurmuliavo Vaišniūnų apylinkėse.

Į ateitį – iš praeities

Pasak St. Mateikos, 1980 m. pradėjęs vadovauti draugijai, sugalvojo ir šią šventę. 1982 m. draugijai susivienijus su tuometinio urėdo Edmundo Kapturausko vadovaujamais miškininkais, dvejus metus iš eilės ši šventė buvo švenčiama rugsėjį – minint Miškininko dieną. Ir tik 1984 m. šventė tapo tokia, kokią mes matome ir šiandien. Tiesa, kažkada vienijusi daugiau nei 2500 medžiotojų ir žvejų, šiemet draugija turi 400 medžiotojų ir 500 žvejų, iš jų – 11 moterų medžiotojų („Miškininko“ būrelis – 3, Birvėta – 2, Žagarinė – 2, Mielagėnai – 1, Dysna – 1 ir dar 2 be būrelio) ir 40 moterų žvejų (dauguma visaginiečių).

Medžiotojai ir žvejai ne vien tik švenčia šventes, bet vykdo ir įvairią kitokią veiklą. Viena jų – Ignalinos krašto garsinimas – dalyvavimas respublikinėse ir tarptautinėse medžioklės ir žūklės trofėjų parodose. Šiuo metu net 21 trofėjus išvykęs į Žagarėje vykstančią parodą (apie rezultatus – kituose MI straipsniuose).

Šią šventę tebuvau apleidusi keletą metų, per kuriuos, regis, niekas nepasikeitė, bet kartu ir viskas kitaip. Jei prieš kokius 10 metų moteris čia buvo viena kita, tai dabar jos ir vaikai sudaro trečdalį visų dalyvių – progresas. Kone nuo pirmosios šventės dalyvavę medžiotojai senbuviai, visada „groję“ pirmaisiais smuikais, šiemet jau laikėsi gan santūriai ir net kažkiek atokiai. Išradingumu ir originalumu žavėję būrelių stalai buvo tiesiog gausūs. Banguoja mūsų gyvenimai, o su jais ir mūsų darbai. Išgyvenam ir pakilimus, ir ramų štilį… Šiemet medžiotojų ir žvejų šventėje – atoslūgis, bet savaip žavus ir įsimintinas.

Ankstų rytą Švoginos upelio kilpoje (ignaliniečiams geriau žinomame kaip „Durnių slėnyje“– atleiskite už leksiką, bet taip jau yra) išsirikiavo 11 būrelių: Mielagėnų-1, Didžiagirio, Dysnos, Birvėtos, Girelės, Žagarinės, Padysnio, Lūšies, Linkmenų, „Gervės“ ir „Miškininko“. Medžiotojai dalyvavo šaudymo į lėkštutes varžybose, žvejai – Dringio platumose viliojo žuveles, intelektualieji kovėsi prie testų, likusieji raumenis miklino rungtyse, pavadintose „Kas toliau“ ir „Kas greičiau“, moterys ir vaikai (ne medžiotojai) dalyvavo šaudymo į taikinius varžybose. Ir nors karštis bei saulė vertė iš kojų, emocijos ir gera nuotaika ėmė viršų.

Į savo šventę susirinkusius rajono medžiotojus ir žvejus pasveikino juos jungiančios draugijos rajono skyriaus pirmininkas Stanislovas, Ignalinos miškų urėdas Alfredas Aškelėnas, rajono mero pavaduotojas Gintautas Kindurys bei kiti svečiai. Po oficialių kalbų visi išskubėjo kas kur: kas į šaudyklą, kas prie Dringio (ruoštis žvejybos rungčiai).

Žvejai ramiai ir be didelių emocijų (gal gaivino vanduo, o gal žvejai iš prigimties ramesni žmonės) rikosi meškerėles, ištraukę burtų keliu savo žvejybos vietą (visos buvo sužymėtos sunumeruotomis vėliavėlėmis), žvejai tyliai subrido į ežerą. Tiesa, negražu nepadėkoti žvejui Viktorui Ksenzovui už dovaną, įteiktą mažiausiam (bet jau vaikštančiam) šventės dalyviui Hubertui – meškerėlę, paruoštą žvejybai ir net su akį merkiančiu slieku ant kabliuko. Iki dvyliktos valandos žvejams kibo didelės ir mažos žuvelės, „Miškininko“, Dysnos ir Didžiagirio būreliams atnešusios taškus, vedančius link pergalės.

Bene sunkiausia buvo šaudykloje, Azos smėlio karjere. Šaudyta į oranžines anglines lėkšteles, kurias į padangę mėtė distanciniu pulteliu valdomas automatas. Ir nors šaudymas visada sukeldavo gausybę emocijų ir žavėjo gražiu reginiu, šįkart, matyt, visus spaudė karštis. Nes didžioji dauguma žiūrovų buvo iškritę po netoliese augusiomis pušelėmis, tik vaikai siautėjo smėlio kalnuose, o šaudančiuosius palaikė vos kelios dešimtys pačių „kiečiausių“. Taikliausiai šaudyti tądien sekėsi Padysnio, Žagarinės ir „Girelės“ medžiotojams.

Rungtyje „Kas toliau“ reikėjo į tolį mesti kaladę, o rungtyje „Kas greičiau“ reikėjo į kaladę kirvio penties smūgiais kalti vinis. Palaikymo šūksniai ir patarimai bei pamokymai kažkam tikrai padėjo.  Toliausiai kaladę numetė „Girelės“, Dysnos ir Birvėtos vyrai, o sėkmingiausiai vinis kalė Mielagėnai, Žagarinė ir Birvėta.

Atsakant į testo klausimus nebuvo nei šūksnių, nei replikų, nei kitų emocijų. Tyliausia rungtis, bet toli gražu ne prasčiausia. Susumavus rezultatus paaiškėjo, kad geriausiai medžioklės teoriją ir saugą išmano moterys. Šimtu procentų testą atlikusi ir elegancija, išmintimi bei gudrumu „nugalėjusi“ medžiotoja, nes kas kitas, o Mielagėnų būrelio narė Alė Bukauskienė.

Susumavus visus rezultatus, 2015 m. medžiotojų medžiotojais tapo „Girelės“ būrelio medžiotojai ir žvejai, kuriems atiteko pereinamasis prizas ir dar šūsnis padėkos raštų ir rėmėjų dovanų. Antrąją vietą šiųmetėje (kaip ir pernai) šventėje užėmė Dysnos, trečiąją – Mielagėnų-1 būreliai.

Neliko nepastebėti ir vaikai. Šiemet apdovanoti Mielagėnų-1 „kiemelio dalyviai“. Vaikų šaudymo rungtyje, nugalėjęs ir nepalikęs sau lygių, antrus metus iš eilės – būrelio vadovo sūnus penkiolikmetis Deimantas Patiejūnas ir atminimo medaliu apdovanotas visos šventės talismanu pramintas, pasak St. Mateikos – šventės sėkmės simbolis – trimetis Hubertas. Apdovanojimų ceremonija vyko gyvai ir triukšmingai, kiekvienas apdovanojimas palydėtas plojimais, palaikymo šūksniais.

Kaip visada nestigo vaišių, smagios muzikos, kalbų ir kalbelių, šokių bei maudynių. Gyva muzika šventę papuošė Valerijus Ksenzovas, visą šventę įgarsino ir dalyvius linksmino Vacys Macys. Kaip ir kiekvienam renginiui, taip ir šiam, reikia bet ne tik emocinio, finansinio palaikymo.

Šiemet pirmą kartą šventės dalyvius apdovanojo įspūdingais rankų darbo gaminiais UAB „Parakas“. Prizus įteikė ir jau visiems žinoma Visagino medžiotojų ir žvejų parduotuvė „Banga“, daugelio švenčių rėmėjai – UAB „Pjūklininkas“ ir UAB „Birvėtos tvenkiniai“, Ignalinos miškų urėdija ir AB „Imeda“.

Ačiū už išskirtinį dėmesį renginio metu ir šventinį medalį informaciniam rėmėjui „Mūsų Ignalina“.

Sakoma, kad kitam kartui reikia pradėti ruoštis iškart. Besišnekučiuojant apie šventes praėjusias ir būsimas su medžiotojais, išsakyti pageidavimai ir pasiūlymai. Siūlyta paįvairinti rungtis, padaryti šeimyninių rungčių bei rungčių moterims (tarkim kočėlo mėtymas į taikinį). Jau pasiilgta Medžiotojų kiemelių vertinimo, siūlyta įtraukti ir visų praėjusių metų kiekvieno būrelio veiklos pristatymą (metraščiai, foto ir t. t.), trofėjų apžiūros. Tai būtų ne tik įdomu, bet ir teisingiau, skelbiant medžiotojų medžiotojus. Nei žvyno – nei uodegos, nei tauko – nei plauko! Iki kitų metų!

Autorės nuotr.