Vyraujantis stereotipas – šunys žmogų myli besąlygiškai, o katėms – nusispjauti, ar tu gyvas, ar miręs. Svarbu, tik kad jos būtų sočios. Nors kačių mylėtojai įnirtingai kritikuoja tokį mąstymą, pasirodo, kad stereotipai yra visai teisingi. Nors katės yra pūkuotos ir mielos iš išorės, tyrimai rodo, kad viduje jos iš tikrųjų yra šaltos, rašo „Mic“ žurnalas.

Linkolno universiteto Didžiojoje Britanijoje tyrimo metu nustatyta, kad katės savo šeimininkų nemyli taip, kaip šunys. Tai galima paaiškinti kačių santykių su žmogumi evoliucija. Žmonija šunis pradėjo prisijaukinti prieš 32 tūkst. metų. Tai galėtų paaiškinti artimą šių dviejų rūšių ryšį – abi jos kelias dešimtis tūkstančių metų kartu vystėsi. Katės su žmonėmis pradėjo gyventi vos prieš 9 tūkst. metų. Tačiau ir tuomet jos daugiausiai laiko praleisdavo besišlaistydamos tarp lauko ir namų bei gaudydamos peles. Tai silpniau jas susiejo su žmonėmis. Žmogus su šuniu kartu medžiojo, valgė ir šalia miegojo ,o šuo jį vėliau pradėjo ir saugoti. Dar daugiau – žmonės šunis, kurie gali tapti jų kompanionais, rinkosi pagal gerąsias jų savybes. Kuo vienos rūšies šunys yra lengviau dresuojami ir paklusnesni, tuo jie būdavo dažniau pasirenkami. O katės pačios rinkdavosi šeimininkus. Žmogus šunis prisijaukino tam, kad jie vykdytų tam tikras funkcijas visuomenėje – ganytų, saugotų gyvulius, apgintų nuo plėšrūnų. Katės žmones pasirinko kaip maisto tiekėjus – tiek už tai, ką jos tiesiogiai gauna iš žmogaus, tiek dėl graužikų, kurie įsikuria žmogaus gyvenamoje erdvėje. Kitaip sakant, jeigu santykiai tarp žmogaus ir šuns gali būti apibūdinami kaip abipusė būtinybė, katė su žmogumi apsigyveno tik dėl to, kad tai jai naudinga.

Viena ir dažniausių pagyrų katėms – jų švara. Pamėginkite šuniuką išdresiruoti, kad jis reikalus atliktų kraiko dėžėje! Katės instinktyviai eina į nedideles erdves ir paslepia savo išmatas – tai taktika, kuri joms buvo būtina dar tais laikais, kai jos buvo laukinės. Paslėpdamos kvapą jos lengviau išvengdavo plėšrūnų. Taip katės neprovokuoja stipresnių gyvūnų aplinkoje. Jeigu jūsų katė nesivargina užmaskuoti savo gamtinių reikalų, tai yra todėl, kad ji žino – jūs esate silpnas. Linkolno universiteto prof. Danielis Millsas atliko „Keistos situacijos“ eksperimento variantą. Jo metu psichologė Mary Ainsworth įrodė ypatingą ryšį tarp vaiko ir jo tėvų ar globėjų. Jo metu į kambarį su vaiku įeidavo nepažįstami žmonės arba artimieji. Buvo fiksuojama vaiko reakcija jiems pasirodant ir išeinant. D. Millsas šį eksperimentą visų pirma atliko su šunimis ir jų reakcija buvo panaši į vaikų. Į savo šeimininko pasirodymą jie reaguodavo su entuziazmu ir džiaugsmu – tai yra aiškus prisirišimo prie šeimininko ženklas. Tuo tarpu katės daugiausiai išvis ignoruodavo savo šeimininkus, o kartais netgi pasirinkdavo prieiti ne prie jo, o prie nepažįstamojo. 

Tikriausiai manote, kad jeigu jūsų Murklys glaustosi ir murkia, tai tikrai įrodo, jog jis jus iš tikrųjų myli. Deja. Mokslininkai teigia, kad katės trynimasis yra ne emocinio prieraišumo ženklas, o nuosavybės demonstravimas. Katėms yra labai svarbu žymėtis savo teritoriją, o vienas iš pagrindinių būdų – pasinaudoti savo feromonus išskiriančiomis liaukomis. Per jas jos siunčia signalus kitoms katėms, dažniausiai – apie seksualinį prieinamumą ir teritorinę nuosavybę. Aktyviausios liaukos yra katės snukyje, šonuose ir uodegoje – būtent šiomis vietomis katė taip mėgsta trintis į jus, palikdama ant jūsų kūno savo kvapą. Feromonai kitoms katėms signalizuoja, kad jūs – jos nuosavybė. Tyrimai rodo, kad laukinės katės trinasi į medžius ir kitus objektus tam, kad paskleistų savo kvapą, kaip ženklą kitiems, kad čia – jų teritorija.

Tyrimai dėl murkimo taip pat turėtų nuvilti kačių savininkus. Sasekso universiteto tyrėjai 2009 m. nustatė, kad nors kartais katės iš tikrųjų gali murkti dėl pasitenkinimo ir laimės, dažnai tai joms yra paprasčiausias manipuliacijos metodas. Išvadose mokslininkai paskelbė, kad katės išsiaiškino: murkdamos jos pažadina žmogaus tėvystės instinktus ir tuomet joms yra duodama maisto. Katės taip jaučiasi, tačiau daugeliui jų lietimas yra visai ne raminantis veiksmas. 2013 m. atlikto tyrimo metu nustatyta, kad dalis glostomų kačių išskiria streso hormonus. Ypač tai dažnai pasitaikydavo su tomis katėmis, kurios toleruodavo glostymą, o ne paprasčiausiai pabėgdavo. Murkliui visai patinka žudyti mažus gyvūnėlius – peles, paukštelius ir pan. Ir tai padaręs jis būtinai grobį atneš jums ir išdidžiai padės prie durų ar kojų. Nors beveik visiems negyvas graužikas ar paukštis sukelia šleikštulį, dažniausiai tai laikoma visai mielu dalyku – štai, jūsų katė neva atneša dovanėlę. Ji tikrai jus myli! Tačiau mokslininkai vėl sklaido šį mitą. Jų teigimu, jos taip elgiasi, nes mano, jog esate per silpnas, pernelyg nepatyręs ar paprasčiausiai per kvailas pats pagauti grobį. Katės taip moko savo kačiukus medžioti grobį ir atnešdamos savo auką jums, jos nori parodyti, kaip reikia tai daryti.