Skip to content

Vidiškės sulaukė pilnametystės: pašventinti miestelio herbas ir vėliava

Jonas BALTAKIS

Žmogus pilnametystės sulaukia aštuoniolikos, pasą gauna dar pora metų anksčiau, o štai miesteliams savos brandos kartais tenka laukti ne vieną šimtmetį. Vidiškės jos sulaukė tik 385-aisiais savo gyvavimo metais. Kalbu, žinoma, simboliškai. Mat herbas ir vėliava yra tarsi miestelio pasas, tad jų patvirtinimas – lyg pilnametystės pripažinimas.

Praėjusį Žolinės šeštadienį Vidiškėse buvo triukšminga nuo žmonių ir garsų šurmulio. Daugiau nei tūkstantį gyventojų turintis miestelis šventė 385-ąsias jo vardo paminėjimo metines. Į šv. Mišias Vidiškių Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje susirinkta kaip niekad gausiai. Mišias aukojęs dekanas kun. Vidas Smagurauskas jų viduryje pakvietė į bažnyčią įnešti naujuosius simbolius – herbą ir vėliavą. Jie buvo pastatyti prie altoriaus ir pašventinti.

Vidiškių seniūnė Vigalija Matkėnienė trumpai papasakojo apie pirmąją miestelio vardo paminėjimo datą ir simbolių kūrimo istoriją. Su istorine data, kaip šiais laikais dažnai būna, išėjo šioks toks laiko virsmas. Ankstesni minėjimai ir užrašas akmenyje miestelio prieigose skelbia, kad Vidiškės yra gimę 1675 m. Tačiau istorikai (Romutis Matkevičius) archyvuose surado naujų dokumentų, liudijančių, kad Vidiškės yra vyresnės bent 45-eriais metais. Lietuvos istorijos muziejuje rasti rankraščiai apie Vidiškių dvarą, kai jį valdė Rudaminos. Viename laiške dvarininkė Potencija Rudaminienė 1630 m. rašo apie iš dvaro pabėgusius valstiečius. Panašiai yra ir su Ignalinos metais. Jie skaičiuojami nuo 1866-ųjų, kitais metais rengiamasi švęsti 150-ąsias metines, tačiau jau dabar turime dokumentą, kur Ignalina minima 1846 m.

Pasak seniūnės, kai tai buvo išsiaiškinta, pradėta galvoti apie šventę, iki kurios buvo užsibrėžta patvirtinti ir herbą su vėliava. Paskelbtas savotiškas konkursas simbolių siužetui sukurti. Aktyviausiai dalyvavo Vidiškių gimnazijos moksleiviai. Pagaliau buvo sutarta, kad herbe turi būti pavaizduotas ežeras, kurio bangos plakasi į pietinį Vidiškių šoną, pelėda, kaip išminties ir gamtos simbolis, knyga, kuri atspindės aktyvų švietėjišką žmonių gyvenimą praeityje ir dabartyje. Herbo, vėliavos ir antspaudo eskizus pagal pateiktą idėją sukūrė dailininkas prof. Juozas Galkus. Seniūnė ir aktyvi miestelio bendruomenininkė Laimutė Šapokienė keletą kartų važiavo į Heraldikos komisijos posėdžius Prezidentūroje, kad apsigintų savo idėjas, pavaizduotas dailininko eskizuose. Apsigynė ir šio birželio 23 d. Heraldikos komisijoje Vidiškių simboliai buvo patvirtinti. Herbas: mėlyname ežero spalvos lauke sidabrinė pelėda, dešine koja laikanti raudoną knygą. Pelėdos snapas, kojos ir knygos lapai – auksinės spalvos. Kiekviena spalva turi savo reikšmę: mėlyna – vandens, gamtos simbolis, sidabrinė – išminties ir santūrumo, raudona – gausos ir šilumos, auksinė – šviesos simbolis. Vėliava – mėlyname fone miestelio herbas.

Paskutinį tašką Vidiškių simbolių istorijoje padėjo Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ji liepos 16 d. dekretu Nr. 1K-396 patvirtino herbo etaloną. Vidiškės – ketvirtoji rajono vietovė, turinti savo oficialius simbolius. Herbą ir vėliavą dar turi Ignalina, Dūkštas ir Mielagėnai. Reikėtų tuo pasirūpinti ir kitiems rajono seniūnijų miesteliams. Tai graži ir garbinga tradicija.

Po šv. Mišių vidiškiečiai pakviesti ant šalia bažnyčios esančios kalvelės, kur atidengta Vidiškių skulptorės Nerijos Daubarės stilizuota mergaitės (moters) skulptūra, kurią pati autorė pavadino tiesiog pirmąją. Mat planuojama, kad ta pakiluma ateityje taps skulptūrų skveru, parku. Autorė ją lipdė ir dailino keturis mėnesius specialiai miestelio jubiliejui. Ji visiems linkėjo širdyse mažiau laikyti pykčio ir pavydo, daugiau – meilės, atjautos ir supratimo.

Linksmoji dalis prasidėjo visiems stačiais šlaitais nusileidus į miestelio estradą stadione. Čia vidiškiečius su 385-uoju gimtadieniu sveikino svečiai: rajono meras Henrikas Šiaudinis, Vidiškių dvaro savininkas Kęstutis Mozeris, tėviškėnas Jonas, šių eilučių autorius. Seniūnė V. Matkėnienė aktyviausiems pagalbininkams, labiausiai nusipelniusiems miestelio žmonėms įteikė savo Padėkos raštus, o rajono meras Padėką ir dovaną įteikė skulptorei N. Daubarei.

Po to prasidėjo turininga koncertinė programa. Šventės vedėjos Viktorija Bučelienė ir Stasė Baronienė supažindino publiką su Vidiškių miestelio, dvaro, bažnyčios, kultūros namų, vaikų darželio, mokyklos, pašto, medicinos įstaigos ir UAB „Meleksas“ istorija, ten dirbusiais žmonėmis. Po kiekvieno istorinio tarpsnio – atitinkamas koncertinis numeris. Gimnazijos mokytojai, apsirengę XVIII a. dvariškių drabužiais, šoko to laikmečio šokius, dainavo jų ansamblis, liaudies šokius trepsėjo gimnazijos šokėjai, gimnazistai, pritariant kanklėms, skaitė kunigo knygnešio ir lietuvininko Silvestro Gimžausko eiles (jis kunigavo ir Vidiškėse), dainavo solistė Lijana Stakauskaitė, pradinukų ansamblis (vad. V. Bučelienė), muzikavo Gruzdžių šeimos trio (Lionė, Zenonas ir Jonas), sodininkų bendrijos „Pušelė“ kvartetas su Vaclovu Maciu ir Gintautu Juodagalviu. Šventės vinis – garsiosios Sadūnų kapelos koncertas.

Prieš šį koncertą į sceną išneštas kelių aukštų tortas iš prašmatniai papuoštų keksiukų, kuriuos kepė gausus būrys bendruomenės moterų. Visi saldėsiai padalinti šventės dalyviams, kurių užteko daugumai.

Šventės proga išleistas gražus ir informatyvus lankstinukas „Vidiškėms – 385“, ant kurio viršelio – 1630 m. dokumento, kuriame minimas Vidiškių dvaras,  nuotrauka, o paskutiniame puslapyje – tverečietės Nijolės Labuckaitės-Bielinienės posmeliai, skirti Vidiškėms:

Vidur miško Varnys –
Žalias lizdas žuvims…
Ką pasėsi slėny –
Niekas nebeatims…
Dvarui bus akmenų,
Lopšiui medžio liemens…
Vidiškės po šalnų
Naujai dienai gyvens…

Autoriaus nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje