„Kai žmogus turi tikslų ar svajonių, jis jaučiasi gyvenantis ir visai nesvarbu, kad kažkam gal tie siekiai atrodo utopiniai, kažkam vėjavaikiški ar net avantiūristiniai, bet jie yra mano.  Pasiekęs tikslą aš jaučiuosi visu šimtu procentu laimingas, o kai aš jaučiuosi laimingas, tos laimės užtenka ir visiems esantiems šalia manęs. Žinot, kas labiausia man patinka? Kada tie, kurie ironiškai ar net su pašaipa žvelgia į mano užmojus, žygius, po kelerių metų jie patys man pasako: „Žinai, Vaidotai, tu buvai teisus. Gal ir siaubingai tada atrodė viskas, bet tu buvai teisus. Ir ačiū tau už tas beprotiškas idėjas ir nuotykius, į kuriuos niekas kitas neįpainiotų, tik tu“, – jau pačioje pokalbio pradžioje juokauti pradėjo pašnekovas Vaidotas Paukštė iš Radeikiškės kaimo.

Čia gimęs ir augęs

46-erių Vaidotas gimęs ir augęs Radeikiškėje, čia su šeima tebegyvena ir dabar. „Šeimą sukūriau labai anksti, bet tais laikais tiesiog tai buvo norma. Niekas per daug nesigilino, kaip dabar, į materialius dalykus, į mokslus. Jauniems jausmai plūste plūsta, o protas kažkur vis atsilieka. Mudviejų su žmona greit keliai išsiskyrė, bet užtat turime nuostabius vaikus. Dukrą Miglę ir sūnų Mindaugą. Dukra, kaip ir mergaitė, išėjo gyventi su mama, o sūnus pasiliko su manimi. Pralėkė jau daugiau nei 25-eri metai. Aš ir jaunu seneliu tapau.

Per tuos metus daug kur pabuvota, daug kas nuveikta. Bandžiau įsitvirtinti ir Vilniuje, paskui stačiau rąstinius namus, kūriau „milijonieriams“ aplinką iš medžio, akmenų. Grįžęs čia ėmiausi visų darbų, kokie tik pasitaikydavo. Aš nesigiriu, tačiau esu gana universalus žmogus – valdau ir medį, ir metalą, ir akmenį, ir techniką. Man nereikia ieškoti specialistų ar meistrų. Dar nebuvo tokio darbo, kurio nesugebėčiau pasidaryti pats. Kas kita, kai spaudžia laikas. Tada samdai žmones, nes fiziškai nespėji visur visko padaryti. Minčių ir idėjų turiu keliems gyvenimams į priekį, tik trūksta papildomų rankų ir kelių dešimčių valandų paroje“, – sako Vaidotas.

Ūkininkauja visa šeima

„Aš žinau, kad ūkininkavimo modelis, kai ūkiuose darbuojasi visa šeima, paplitęs visose Europos Sąjungos valstybėse. Tokį modelį pasirinkau ir aš. Na, gal specialiai aš jo neišrinkau, tačiau taip  gavosi savaime. Nuo mažų dienų sūnus su manimi sukiojosi prie technikos. Dabar jis jau daug geriau už mane susigaudo. Bet svarbiausia, kad ir jis nebijo darbo. Aš nuo paauglystės jį mokiau ir leidau jam pačiam užsidirbti pinigų. Kaip ten sakoma, žmogui reikia duoti meškerę ir parodyti, kaip žvejoti. Visa kita jis pasidarys pats. Žinoma, supraskite, kad du vyrai ir yra du vyrai. Nebūtų mums viskas taip lengva ir paprasta, jei ne mano mama Elena. Aš jai labai dėkingas už pagalbą auginat sūnų ir už palaikymą visur ir visada. Ir sūnus labai vertina močiutę.

Taigi, pasiblaškęs įvairiuose darbuose, 2007 m. nusprendžiau tapti ūkininku. Kiek tada buvo priešiškumo, atkalbinėjimų, kvailinimų ir t. t. Oi, net prisimint nebenoriu. Bet aš tai padariau. Dirbom abu su sūnum. Tepaluoti, murzini nuo senų ir nuolat gendančių traktorių, triūsiantys  naktimis, tačiau savaip laimingi.

Gyvenimas suteikė man dar vieną progą. Prieš 4-erius metus vėl sukūriau šeimą. Su žmona Jekaterina, kuri jau turėjo sūnų, susilaukėme bendro sūnaus Vaidoto. Taip jau sutapo, kad pirmiau tapau seneliu, o po kelių mėnesių ir vėl tėveliu. Esu labai laimingas. Mūsų šeima akimirksniu tapo didele šeima, besitvarkančia viename ūkyje. Tikrai dirbame visi, kas gali ir ką gali – kiekvienas pagal gebėjimus, bet visi drauge“, – džiaugiasi ir didžiuojasi savo šeima ūkininkas Vaidotas.

Dirbk ir turėsi

Šeimos ūkiai labai vertinami ir Lietuvoje, nes yra itin svarbūs, išlaikant kaimą, gyvą ir gyvybingą. Iki šiol Vaidotas dirbo 200 ha žemės, sėjo įvairias grūdines kultūras. Sūnui Mindaugui sukūrus šeimą, Vaidotas padovanojo jam 40 ha žemės ir paliko namuos, kuriuose iki šiol visi gyveno. Savo šeimai jis nupirko ir remontuoja naują būstą. Tiesa, abu namai vienas šalia kito, ūkiniai pastatai taip pat greta, tad Vaidotas įsitikinęs, kad jie su sūnumi ir toliau vienas kitą pavaduos, reikalui esant – pagelbės.

Dabar Ignalinos krašte didžiulė konkurencija, labai sunku rasti laisvos žemės, viskas užimta. Labai padaugėjo modernios technikos, kuri dirba greitai ir apdirba daug plotų, o sklypų nedaugėja, todėl nuomotis ar įsigyti  žemės tampa sudėtinga. Aplink daug ūkininkų ir visi varžosi dėl žemės, tad dalis ūkininkų plotų jau Švenčionių r., čia nebėra kur plėstis, bent kol kas.

Rūpesčių šiemet yra ir su grūdų supirkėjais. Visi aruodai pilni auksinių grūdų, o paimti jų niekas neskuba. Ir nors sutartys su supirkėjais pasirašytos, niekas neskuba. Vaidotas sustabdė kūlimo darbus, nes nebėra kur sandėliuoti grūdų. Lietuva juk perka produkciją iš kitų šalių, o savų, „sveikai“ ir „švariai“ užaugintų mums nereikia. Lietuviška kokybiška produkcija keliauja į užsienį.

Gyvena čia ir dabar

„Žinau, kad visos problemos yra laikinos ir aš neverkšlenu. Žinau, kad viskas išsispręs. Tik dirbk ir viską turėsi, viską galėsi. Nesu tas žmogus, kuris visą gyvenimą kaupia, kaupia, nebežino kiek prikaupia, bet vis kaupia ir be nuolat skundžias, verkšlena. Sau gyvenimą ėda ir dar kitiems ramiai gyvent neduoda. Problemos visos išsisprendžia. Esu tas žmogus, kuris per gyvenimą šuoliuoja, o ne ristele bėga. Aš galiu dirbti iki nukritimo, bet užtat ir apdovanoju save. Įsigijau skraidyklę. Dar tik pradedantysis, dar mokausi, bet tai man svarbu. Svajojau daugelį metų, nes tai nėra pigi pramoga. Ir turiu. Štai dabar įsigijau naują svajonių traktorių „Fendt 724 Vario“. Kaip ūkininkai sako: „John Deere“ skirtas žemei dirbti, o „Fendt 724 Vario“ – žmogui dirbti“. Po 12 val. darbo jame tu vis tiek jautiesi komfortiškai. Tai, žinoma, žvėriški pinigai ir didžiulė atsakomybė, tačiau aš esu vertas to. Ir mano sūnūs to verti. Noriu mirti laimingas, o ne susisukęs iš nervų ir nekęsdamas viso pasaulio, kad neturėjau to, kad nepadariau ano, bet užtat turiu kapšelį pinigų, kuriuos grauš laimingos pelės“, – be užuolankų dėsto ūkininkas.

Neeilinis pašnekovas, įdomios ir jo mintys. Kad „Fendt 724 Vario“ panašesnis į kosminį laivą, nei į traktorių, tai jau tiesa, o valdymas labiau pritaikytas programuotojui, nei ūkininkui. Džiugu, kada žmonės sugeba iš gyvenimo imti tai, ko patys nori ir dar dosniai dalintis su kitais.

Autorės nuotr.