Skip to content

„Ilgiausių metų“ kunigams jubiliatams

Lina RAGINYTĖ

Kiekvieni metai – neįkainojamas kraitis žmogaus gyvenimo skrynioje. Ne tik metai, bet ir kiekviena diena mus kažkuo praturtina: idėjomis, pažintimis, paklydimais, pamokomis, džiaugsmu, skausmu ar meile. Vienas didžiausių žmogaus turtų, svarbiausių žmogaus gyvenimo tikslų – jo asmenybės tobulėjimas, kurio mes taip ir nepasieksime. Tobulybė visada bent vienu žingsniu bus priekyje mūsų. Tobulas niekas nebūna ir nebus. Galbūt tik Dievas… Ir tik žvelgdami į savo metų kraičio skrynią, mes galime stebėti, kur link einam, kur link veda mūsų darbai. Tą patį mato ir kiti.

Praėjusį ketvirtadienį, rugpjūčio 20 d., N. Daugėliškio šv. Joakimo ir Onos bažnyčioje buvo aukojamos iškilmingos šv. Mišios, švęstos šv. Bernardo varduvės, pasveikinti du kunigai jubiliatai. Kun. Marijonas Savickas 65-ojo jubiliejaus proga ir kun. Bernardas Augaitis 40-ojo jubiliejaus proga. Ta gražia intencija ir pirmą kartą vieningai kunigų bendrystei įprasminti susirinko kone visi Ignalinos dekanato kunigai bei kun. Vytautas Pūkas iš Adutiškio parapijos.

Pajuskime vienas kito buvimą šalia

Tikrai nesuklysiu sakydama, kad Šv. Bernardo iškilmingai švenčiamas varduves į mūsų kraštus  atnešė kunigas Bernardas Augaitis. Iki šiol vos vienas kitas tėra girdėjęs apie šį šventąjį. Būtent rugpjūčio 20 d. ta proga kunigas Bernardas sukvietė visus Ignalinos dekanato kunigus drauge švęsti šias išskirtines iškilmes, dovanoti bendrą maldą per jo keturis žemiškosios egzistencijos dešimtmečius sutiktiems vyskupams, kunigams, vienuoliams, artimiesiems. 

„Šv. Bernardas – Bažnyčios mokytojas. Bernardas įstojo į benediktinų vienuolyną Prancūzijoje, Citeauxe, savo iškalba bei gyvenimo šventumu pagarsėjo bei susilaukė daug pasekėjų. Bernardas suteikė vienuoliams mokslo žinių, mokė dirbti žemę, saugoti žmonių kūrybos paminklus. Savo iškalba (laikomas didžiausiu viduramžių pamokslininku) ir pavyzdžiu Bernardas turėjo įtakos visos Europos tikybiniam bei politiniam gyvenimui. Jis buvo Adelardo ir įvairių kitų nukrypimų nuo Bažnyčios mokslo priešininkas, tačiau fizinei kovai su nukrypėliais priešinosi.

1115 m. Šampanės provincijoje, prie Arbe upės, Bernardas įkūrė Clairvaux vienuolyną. Daugiau kaip 10 metų jis paskyrė savo ordino kūrimui, kurį 1119 m. patvirtino popiežius Kalikstas. Kai 1130 m. Etampes sinode buvo svarstoma, kuris iš dviejų Romoje išrinktų popiežių yra teisėtas, Bernardas pasisakė už Inocentą II ir atkeliavęs į Italiją savo prakalba nugalėjo antipopiežių.

Jis turėjo didelės įtakos savo mokiniui popiežiui Eugenijui III, kuriam skyrė savo veikalą „De Consideratione“ (jį galima vadinti tobulo popiežiaus rankvedžiu). Kai popiežius Eugenijus III paskelbė naują kryžiaus karą, Bernardas 1146–1147 m. sukėlė visą Prancūziją ir Vokietiją. Kryžiaus karui nepavykus, Bernardas užsidarė Clairvaux vienuolyne. Kai jis mirė, jau buvo 350 cistersų vienuolynų, paplitusių po visą Europą.

Kanonizuotas 1174 m. popiežiaus Aleksandro III. Žinomi 2761 Bernardo veikalai iš įvairių teologijos ir mistikos sričių“, – rašoma katalikiškame interneto portale bernardinai.lt.

Ignalinos dekanas kun. Vidas Smagurauskas dėkojo kun. Bernardui už šią išskirtinę progą. „Susirinkome į Daugėliškio parapiją kunigo Bernardo pakviesti. Tai puiki proga ne tik visiems drauge prisiminti ir paminėti Viešpaties tarną šv. Bernardą, bet kad kartu pajustume ir vienas kito buvimą šalia. Įvyko daug permainų, pasikeitimų – tai pirmas kartas kai didžioji dauguma mūsų dekanato kunigų susirinko maldos bendrystei, tiek pačiam bendravimui. Ignalinos rajonas nemažas, tačiau gyventojų nėra daug. Bet mes džiaugiamės, kad jūs išlaikote savo bažnyčias, išlaikote kunigus.  Mes visi dirbame šiame rajone dažnai net nepaisydami tų parapijinių sienų ir mūsų visų keliai vienaip ar kitaip susitinka. Mes visi esame viena bendruomenė.  Džiaugiamės pirmaisiais kun. Bernardo kunigystės ir klebonystės žingsniais šioje parapijoje. Linkme jam Jūsų palaikymo bei Dievo palaimos bei ta pačia proga sveikiname ir gražaus 40-ojo jubiliejaus proga. Taip pat visų mūsų dekanato kunigų vardu sveikiname ir kunigą Marijoną 65-ojo jubiliejaus proga. Kunigui, kaip ir kiekvienam žmogui – jubiliejiniai jo metai yra visi tie metai ir švęsti, džiaugtis, sveikinti žmogų galima ištisus metus“, – smagia gaida kreipimąsi į tikinčiuosius baigė kun. V. Smagurauskas. 

Parapijiečių vardu linkėdama kunigui Bernardui „lokio stiprybės“, įteikdama ir simbolinę žvakę bei puokštę rožių, jį sveikino Aistė Ragaišytė su mažuoju pagalbininku.

Kunigo paskyrimas – stebuklas

Praėjusį sekmadienį kun. Marijonas Savickas šventė 65-ąjį jubiliejų. Ta proga sekmadienio popietę, po šv. Mišių, kunigą iškilmingai sveikino kultūros ministras Šarūnas Birutis su šeima, rajono meras Henrikas Šiaudinis su žmona, Mielagėnų seniūnė Milda Bielinienė, senelių globos namų bendruomenė bei daugybė tikinčiųjų, draugų. Bene svarbiausias iškilmių akcentas – ypatingas kun. Marijono prasmingų darbų ir veiklos pripažinimas bei įvertinimas aukščiausiu Kultūros ministerijos apdovanojimu (kurį skiria penkiolikos žmonių komisija) – garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Kun. Marijonas – pirmasis kunigas Lietuvoje, gavęs tokį apdovanojimą.

„Vienas didžiausių Dievo stebuklų – daugiau nei prieš 30 metų anykštėnas kun. Marijonas atsiųstas į Mielagėnus ne tik tam, kad padėtų liudyti Dievą, bet su dar didesne misija. Jo darbai matomi ir vietiniams, ir tik atvykusiems svečiams. Jubiliejus, matyt, ir yra ta septintoji diena, kada galime sustoti, atsigręžti ir įvertinti savo nuveiktus darbus. Vienas svarbiausių kun. Marijono darbų – tikėjimas tuo, ką daro ir kitų uždegimas patikėti, kad mes galime tai padaryti dėl savęs ir dėl kitų, tikėjimas savimi, gebėjimas mylėti ne tik Dievą, bet ir darbą, Tėvynę, savo karštą ir savo artimą.

Džiaugiuosi šiandien galėdamas įteikti kunigui aukščiausią Kultūros ministerijos įvertinimą – garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“, – sveikindamas kun. Marijoną sakė ministras Šarūnas Birutis.

Ministro Š. Biručio šeima pasveikino kunigą ir asmeniškai, įteikdami dovanų pačios ponios Rasos Birutienės rankomis ruoštos ir keptos kasdienės duonutės, kokia gardžiuojasi ir jų šeima.

Rajono meras Henrikas Šiaudinis, sveikindamas kun. Marijoną, linkėjo: „Metai keičiasi kaip žiedai pavasarį, nesikeičia tik žmogaus širdis. Per daugiau nei tris dešimtmečius Ignalinos krašte jūs tapote dvasingumo ir darbštumo simboliu, o jūsų meilės užtenka visiems. Esate rajono garbės pilietis, dirbantis Dievo garbei ir žmonių džiaugsmui. Jubiliejaus proga linkime jums sveikatos ir dideliu Šventosios dvasios malonių. Niekada nepavarkite juokauti, šypsotis ir dalinti šilumą“.

Per visą bažnyčią nusidriekusi sveikintojų trumpėjo labai nepastebimai, o gėlės, linkėjimai ir sveikinimai skleidėsi ir liejosi lyg iš Gausybės rago.

Gera būti geru žmogumi ir tuo gerumu sugebėti dalintis su kitais. Žmogaus širdyje gyvenanti meilė ir tikėjimas anksčiau ar vėliau pasiekia tikslą – skleistis ir savimi pripildyti šalia esančiųjų širdis.

P. S. Kartais skaitytojai klausia, kodėl taip skiriasi tekstai apie skirtingus žmones. Man šis klausimas pasirodė keistas. Juk ir patys žmonės skiriasi. Kiek vėliau supratau, ko iš tikrųjų manęs klausė. Kada žmogų sutinki pirmą ar vos kelintą kartą, tikrai negali „matyti“ to žmogaus tokio, koks jis yra iš tikrųjų, todėl ir tekstuose tebūna daugiau jų užrašyti pasakojimai, perpasakoti susitikimo metu pamatyti vaizdai. Kad galėtum drąsiai parašyti apie žmogų, privalai turėti savo nuomonę apie jį. O teisinga nuomonė gali susiformuoti tik per gana netrumpą laiką. Jei mes per pirmąją pažintį su kitu žmogumi būsime džiugioj euforijoj ar užklupti nesėkmių bangos, tai tebus tik akimirka, toli gražu neatskleidžianti asmenybės. Ir labai klysta tie, kurie nuomonę apie žmogų susidaro pabendravę vos kelis kartus, ar – dar blogiau – remiasi kitų, tokių pat ne ką težinančių pasakotojų žodžiais. Tiesa, rašyti apie visus žmones – kunigus, politikus, mokytojus, gydytojus, ūkininkus, vairuotojus, sportininkus, pardavėjus – nėra lengva. Bet kai turi progą giliau pasižvalgyti po tų žmonių metų kraičio skrynią, drąsiai dėlioji mintis neabejodamas nė minutėlės, siekdamas iki pat šaknų, lyg pačios geluonies. Vienas tokių žmonių – kunigas Marijonas.

Ačiū visiems, buvusiems pašnekovams, kurie leido būti pažinti, leido būti mėgstami, gerbiami ir mylimi.

Autorės nuotr. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje