Neseniai šventinant naująjį Kaniūkų kaimo kryžių, kalbant apie vietos bendruomenės ateities vizijas, praslydo mintis, kad reikėtų kaip nors įamžinti Graužinio aukų atminimą, kai neregėtos galios Dūkšto sprogimas 1918 m. gruodį nusinešė ne vieną dešimtį gyvybių. Po to renginio ir rašinio apie jį laikraštyje redakcija sulaukė trijų skaitytojų skambučių, klaususių apie tą sprogimą ir prašiusių apie jį parašyti. Išsamus rašinys apie Dūkšto sprogimą „Mūsų Ignalinoje“ spausdintas 2010 m. Tad jums pageidaujant, šiandien spausdiname tą rašinį, kiek ir patrumpintą, ir papildytą. 

xxx

Ignalinos krašte, gal ir visoje Lietuvoje, didesnės už šią nelaimę nebuvo atsitikę. 1918 m. gruodį, pasitraukus kaizerio kareiviams, Dūkšto ir jo apylinkių gyventojai supuolė ieškoti gėrybių į karinius sandėlius, pastatytus Dūkšte Graužiniu vadintoje vietoje (tarp geležinkelio ir Kaniūkų). Nugriaudėjo keli sprogimai, žuvo daugybė žmonių. Kadangi tuomet žiniasklaidos čia nebuvo, niekas to įvykio neaprašė, tai žuvusiųjų skaičius įvairiuose šaltiniuose minimas labai įvairus – nuo 38 iki 500 žmonių. Pirmasis skaičius aiškiai per mažas, antrasis – gal kiek per didelis, tad tiesa, ko gero, slypi kažkur per vidurį. Sako, kad trenksmą girdėjo net Zarasuose! O išeivijos spaudoje Amerikoje buvo rašyta, kad nuo to sprogimo ir Daugpilyje langai byrėjo. Na, čia gal kiek „užlenkta“.

Net žemė suvaitojo

Praėjo nuo to sprogimo jau beveik 96-eri metai, greitai bus šimtmetis, tačiau Graužinyje ir šiandien nejauku – ypač apniukusią dieną, kai merkia lietus ir draskosi vėjas. Slogią nuotaiką dar paryškina apleisti pastatai tuščiais langais (šalia merdi apleisti buvusios atominės elektrinės statytojos – Vakarų statybos valdybos – statiniai).

Kaniūkuose gyvena jau pensinio amžiaus Janina ir Jonas Labuckai, kurie vienaip ar kitaip, labai iš tolo, bet susiję su ta Pirmojo pasaulinio karo pabaigos nelaime. Janina sako, kad kiekvienąsyk eina palei šią dydžiu futbolo aikštei prilygstančią duobę, kai tik kokie reikalai veja į Dūkštą, nes pro ją tiesiausias kelias į miestelį. Eidama dažnai pagalvoja apie šios duobės kilmę, nes čia 1918-aisiais žuvo mamos brolis.

Mama kartą parodė jai ranka į duobę ir papasakojo, kaip jos tėvai čia kadaise ieškojo savo sūnaus palaikų. Nieko nerado. Negi neši namo kokią ranką, jei nežinai, kieno ji… Jokių laidotuvių, žinoma, irgi nebuvo. Janina perpasakoja tai, ką kadaise girdėjo iš tėvų. Šie pasakoję, kad frontui atsitraukus, o rusų kariuomenei dar neatėjus, visiems parūpo vokiečių palikti požeminiai maisto ir amunicijos sandėliai. Ten buvo galima rasti kirvių, pjūklų, skardos, vinių. Geležis, metalas tuomet turėjo aukso vertę.

Juk be šių dalykų nei karo apgriautos trobos atstatysi, nei naujos neišeis suręsti. „Mamos brolis, kaip ir kiti, ėjo ten pasirinkti kokių nors daiktų, – pasakoja Janina. – Ar drabužių, ar gelžgalių. Jau laukė jo grįžtant, tik kad sudundėjo, visa žemė sudrebėjo. Sakė, kas ten buvo, visi žuvo. Gabalais išnešiojo ir arklius, ir žmones. Neatsimenu nei to mamos brolio vardo, nei kada jis gimęs. Dingo žmogus lyg nebuvęs“.

O Janinos vyras Jonas prie šios nelaimės yra prisilietęs kitu kampu. Jis buvo su tėvais išvežtas į Sibirą, kur vargo net dešimt metų. Visa kaltė – tėvai turėjo kiek daugiau žemės, todėl buvo įtraukti į „buožių“ sąrašus. „Kai 1959 m. grįžau iš Sibiro, dirbau statybose, vežėm žvyrą iš Graužinio. Kasinėjom toj duobės pusėj, kur anksčiau buvo „zagotskotas“ (gyvulių supirkimo punktas).

Na, ir išvertėm į paviršių didelį surūdijusį sviedinį. Va tokį! Buvo baimės! Po to milicija mums uždraudė toje vietoje lankytis. Tas sviedinys greičiausiai nuo tų laikų nesprogęs ten voliojosi. Kur padėjo tą sprogmenį, nežinau“, – pasakoja Jonas.

Žemę sudrebino trys sprogimai

Per tą sprogimą ne visi žuvo. Liko gyvų, suluošintų. Apie vieną tokį likusį invalidu vyriškį papasakojo Gerkonyse gyvenantis Leonas Rudokas (beje, buvusio Ignalinos klebono kun. Eiganto tėvas): „Mano tėvas pasakojo, kad vokiečiai tuose sandėliuose laikė maistą, drabužius, taip pat ir sprogmenis. Kai rusai paspaudė vokiečius, šie staigiai pradėjo trauktis. Mašinų daug neturėjo, nespėjo visko išsivežti. Dūkšte tais laikais turgūs vyko trečiadieniais ir penktadieniais. Pasklidus žiniai, kad vokiečiai traukiasi, žmonės rinkosi prie sandėlio, važiavo iš aplinkinių kaimų, o daugiausia tiesiai iš turgaus atėjo. Buvo metas, kai net geležies negausi, kad kalvis ką nors ūkiui padirbtų. Kas tik galėjo, visi lėkė į sandėlį.

Mano tėvas tądien su kaimynu Antanu Jatkevičiumi buvo turguje. Tėvui labai skaudėjo galvą, tad vaistų nusipirkęs skubėjo namo. O Antanas – į sandėlį. Ten vienas vokietis rodė žmonėms, kad trauktųsi nuo sandėlio, nes bus blogai. Žmonės gi tik piktai murmėjo: „Jau išsikrausto, o vis tiek mums gaili palikti“. Kai paskutiniai vokiečiai išvažiavo, žmonės puolė į sandėlį. Na, ir sprogo. Užminavo, nes turbūt nenorėjo, kad paliktomis gėrybėmis pasinaudotų jų priešai – rusai. Stipriai sprogo, visokie lentgaliai net iki Paltiškių kašarkos lėkė. Ką žemėmis apipylė, ką sužeidė, ką į gabalus ištaškė. Antaną irgi užvertė žemėm, nuo smūgio išsinėrė jo petys. Taip ir gyveno su vienu žemesniu petimi. Kai sprogo, dar daugiau žmonių sulėkė savų ieškoti. O tuomet ir antras sprogimas žemę sudrebino! Ir trečias. Žuvo daugiau žmonių nei per pirmąjį karą. Skaičiaus nepasakysiu, nežinau. Antanas pats atsikasė ir parėjo namo, pasakojo artimiesiems, kaip ten baisu buvo. Liudininkų jau nebėra. Kas buvo vaikas 2–3 metų, tas nieko neprisimins, o katrie vyresni, tai jau išmirę. Vėliau, kai kasdavo ten žvyrą, tai rasdavo ir žmonių kaulų“.

Turtas skandintas ir ežere

O štai Jonas Kazėnas iš Bikėnų (jau Amžinybėje) tvirtino, kad prieš atsitraukdami, vokiečiai dalį šių sandėlių turinio paskandino Dysnų ežere (kitur rašoma, kad Parsvėte). Pasak Jono, būtent iki Dysnų iš tų sandėlių buvo nutiestas geležinkeliukas ir juo vokiečiai prieš atsitraukimą gabeno ir skandino įvairiausią turtą, taip pat ir sprogmenis. Jau lenkmečiu lenkai daug ką ištraukė ir panaudojo sau, kol kartą nenugriaudėjo sprogimas. Jis driokstelėjo 1927 m. spalio 8 d., pasamdytam narui Jonui Skusevičiui traukiant iš vandens tuos sprogmenis. Jiems driokstelėjus, žuvo naras J. Skusevičius, sužeistas jo pagalbininkas Galinis ir dar kažkokia netoliese buvusi mergaitė.

Sandėliai buvo užminuoti?

Graužinio duobė dabar jau ne tokia gili, laiko perpus užversta, kraštai aplyginti, tad ne taip grėsmingai ir atrodo. Kai pavasarį išdega pernykštė žolė, įvairūs stagarai, užželia šviežia žole, tad nežinotum jos kilmės, atrodytų natūrali loma ir tiek.

O 1918-aisiais sprogimas, nuo kurio kaimyniniuose miesteliuose žvangėjo langų stiklai ir namų durys pačios atsidarinėjo, šią vietą pavertė daugybės žmonių kapaviete. Tuomet buvo visiška suirutė, tad sužeistieji pagalbos nesulaukė  ir aukų niekas neskaičiavo. Spėjama, kad nemažai liko užgriautuose požemiuose ir ten mirė badu – žmonės negelbėti, nes bijota naujų sprogimų, drausta atkasinėti.

Visagine dirbantis kraštotyrininkas Laimonas Abarius iš kalbintų Dūkšto apylinkėse žmonių yra girdėjęs, kad išeidami vokiečiai žadėjo grįžti, todėl užminavo sandėlius. Jie perspėjo žmones apie ten slypintį pavojų! Tad tikėtina, kad į sandėlius dažniau landžiojo atvykėliai iš kitų kaimų. Tai juos vertė daryti karo pasekmės kraštui.

Reikėtų įamžinti žuvusiųjų atminimą

Dar prieš penkerius metus su Dūkšto seniūnu Vytautu Kazėnu kalbėjome, kaip būtų galima pažymėti tokios daugybės žmonių žuvimo vietą. Dabar jau ten niekas nebelandžioja, bet sovietmečiu metalo medžiotojai kasinėdavo statybų atliekas, kurios į tą duobę buvo verčiamos. Ypač statant atominę elektrinę. Tuometė seniūnė Valė Šukelienė perspėjo, kad giliau gali būti likę sprogmenų. Laimė, kasinėtojai išsigando ir nustojo rausti žemes, o kartu drumsti ir mirusiųjų ramybę.

Apie aukų atminimo įamžinimą reikia pamąstyti. Neskubant pagalvoti, suplanuoti ir kokį nors atminimo ženklą, kryžių pastatyti iki 2018 m., šimtosioms įvykio metinėms. Gerai sutvarkius, Graužynė galėtų tapti ir turistų lankytina vieta. Manau, kad pasakojimai, nors ir žiaurūs, apie ant Parsvėto ežero ledo besimėčiusias žmonių kūnų dalis, turistus šiurpintų, bet ir domintų. Arba kaimiečių iki šiol pasakojama istorija apie vieną kvailą moteriškę, su laužtuvu… daužusią miną, neva išeis keptuvė! Tai galėtų būti bendras gražus Dūkšto seniūnijos ir Kaniūkų kaimo bendruomenės darbas.

Žmonės kryželius pastato ir net prie nepažįstamų kareivių kapelių miškuose, kad visi žinotų – nevalia čia rausti… Ar nesinori, kad praeiviams būtų primenama, kokia baisi tragedija čia įvyko, gal tada pagarbiau elgtųsi ir šiukšlių į duobę nemėtytų? J. Labuckienė sakė: „Gal ir galima būtų čia pastatyti paminklą žuvusiems. Reikėtų kažkaip paskelbti, kad atsilieptų visi, kurių artimieji ten žuvo ar nukentėjo. Gražu būtų susirinkti ir paminėti“.