Atsitiktinumo juk nėra. Tai, kas kartais atrodo vien aklas atsitiktinumas, išplaukia iš gilios versmės.

Frydrichas Šileris

Pirmąją svarią padėką gyvenime gavau dirbdama pedagoginį (mokytoja dirbau 10 metų) darbą. 2002 m. spalį Visagino savivaldybės Švietimo ir kultūros skyriaus vedėjas Bronius Latėnas apdovanojo Padėkos raštu už netradicinių ugdymo metodų taikymą ir jungčių projekto koordinavimą. Tuo metu to nesupratau ir neįvertinau, tačiau dabar žinau, kad labiausia už tai dėkinga esu Visagino technologinės gimnazijos ir profesinio mokymo centro vadovui Vytautui Petkūnui, pavaduotojai ugdymui Laimutei Ratkevičienei bei visam kolektyvui, savo buvusiems mokiniams, auklėtiniams.

Antrąją padėką gavau 2011 m. rugpjūtį, miestelio, kuriame dabar gyvenu, 500 metų jubiliejaus proga už aktyvią visuomeninę veiklą, krašto kultūros puoselėjimą, krašto garsinimą. Už šią padėką esu dėkinga Aldonai Jankauskienei, kuri visada paragina, paguodžia, pabara ir vėl pakylėja skrydžiui, esu dėkinga už jos pačios įkvepiantį atsidavimą savo gimtajam kraštui, darbštumą, už siektiną pavyzdį, kurį turiu jos dėka. Esu dėkinga ir spalvingiems daugėliškėnams, kurie užaugino „krokodilo odą“ ir širdį pakaustė plienu. Tai labai padėjo.

Trečioji padėka, kurią ką tik, 2015 m. rugpjūčio 29 d., įteikė Seimo narys, kultūros ministras Šarūnas Birutis, skirta man, kaip laikraščio MŪSŲ IGNALINA žurnalistei už profesionalų ir kūrybingą darbą, tradicijų ir vertybių puoselėjimą bei sklaidą Ignalinos krašto žmonėms. Prisipažinsiu – šią padėką gauti dvigubai malonu. Džiugu dėl to, kad ją gavau nuo Seimo nario, kuris ir kaip ministras, ir kaip žmogus man yra autoritetas, ir kurio kiekvieną pasakytą mintį deduosi į žinių skryneles. Vis tik smagiausia, kad esu pastebėta ir įvertinta. Kad mano užrašytos mintys pasiekia žmones, kad jos suprantamos taip, kaip aš ir stengiuosi, kad būtų suprastos. Ir nors esu ignalinietė, gyvenanti Daugėliškyje, ir neabejinga Mielagėnams – esu viso Ignalinos krašto – nuo Linkmenų iki Didžiasalio – patriotė. Man įdomus, svarbus ir brangus kiekvienas Ignalinos krašto žmogus.

Už šią Padėką pirmiausia esu dėkinga laikraščio „Mūsų Ignalina“ redaktoriui Jonui Baltakiui ir visiems skaitytojams. Esu dėkinga Vytautui Ridikui už perorientavimą, kuris mane 2005 m. iš mokytojos palengva „transformavo“ į žurnalistę. Keletą metų dirbusi Švenčionių krašte, vėl grįžau į Ignaliną, į „Mūsų Ignaliną“. Už mano, kaip asmenybės formavimą, už galimybę tobulėti ir už patirtį, už gyvenimo išmintį, už pastabas ir pamokas esu dėkinga laikraščio „chebrai“ ir draugams – Romai Ksenzovienei, Danutei Cicėnienei, Tatjanai Bujevič, Artūrui Jasiuliui, Pranui Zubrickui, jau a. a. Mamertui Krapauskui, Sigitai Genienei, kun. Marijonui Savickui; rajono vadovams ir politiniams veikėjams – Broniui Ropei, Henrikui Šiaudiniui, Vidui Kreivėnui, Gintautui Kinduriui, Mildai Dikmonienei, Linai Kovalevskienei, Marytei Lukoševičienei bei kolegėms Laimai Miliuvienei ir Vidai Gasparavičienei (Žukauskaitei).

Ačiū visiems mano artimiesiems, kurie mane visada palaiko. Gavusi tokį įvertimą suvokiau, kad aš einu teisingu keliu, kad mano darbas ir gyvenimas nėra beprasmis – o tai, manau, kiekvienam žmogui yra svarbiausia.

Visada Jūsų ir su Jumis,

Lina RAGINYTĖ