Daugumai turbūt gan keistai nuskambės teiginys, kad ir automobilių mechanikai – meno žmonės. Būtent taip ir yra. Žinoma, kruopštumu ir užsispyrimu taip pat galima daug ko pasiekti. Nors daug daugiau galimybių žmogui tapti savos srities profesionalu, turint įgimtą menininko gyslelę. Sutikę statybininką-menininką, mechaniką-menininką ar sodininką- menininką, sutinkame tikrą savos srities profesionalą. Tiesa, visada reikia prisiminti ir tai, kad menininkas, kad ir kurios srities jis bebūtų specialistas, jis bus į jokius standartų rėmus neįspraudžiamas žmogus. Vienas tokių mechanikų – Kudabos autoservise Budriuose (oficialiai – A. Kudabienės IĮ) dirbantis mechanikas Linas PAJARSKAS.

Tėvas ir mama „pritarė“ pasirinkimui

Linas įsitikinęs, kad įgimtas „kitoniškumas“ – visos jų šeimos bruožas. Vyrukas yra penktas ir pats jauniausias iš visų vaikų šeimoje, tačiau, kaip ir visi, turi kitokį – subtilesnį – pasaulio matymą.

„Nebūtina tapyti paveikslus ar kurti eiles. Menas yra bent kokia žmogaus kūryba, skiriasi tik medžiagos: vieni naudoja audinius, kiti medieną ar akmenis, o aš – metalą ir naudotų automobilių detales. Negaliu gyventi be tepalų, be metalo ir kasdienio krapštymosi aplink automobilius. Dar būdamas mažas, sukiojausi prie tėvo. Jis turėjo ūkį, technikos, o aš stebėdavau jį, pats prašydavau leisti pabandyti, tad laikui bėgant išmokau šio amato ir net pradėjau gyventi tuo. Prisimenu, kai mama, grįždama iš darbo, vis parnešdavo kokių nors pakeliui rastų varžtų ar detalių. Tai man buvo didžiausia dovana, didžiausias džiaugsmas. Galima sakyti, kad abu mano tėvai pritarė mano polinkiui ir skatino siekti tikslo“, – sako pašnekovas Linas.

Automobilių mechaniko specialybė

„1996 m. išvykau mokytis mechaniku į Vilnių. 1998 m. grįžęs į Ignaliną atlikti praktikos „Kudabos autoservise“ pasilikau iki dabar. 37-erių vyrukas šioje darbovietėje dirbu jau 17 metų. Man sunku save vertinti, tačiau jei būčiau netikęs darbuotojas, tai vargu ar tiek metų savininkams reiktų mano paslaugų. Žmonės dažnai manęs klausia, ar nesunku? Kaip kam? Vienam suraityti parašą ant kokios nors pažymos yra labai sunku ir jis tai daro kelias savaites, o paskui jaučiasi labai išvargęs, kitas žiemą vasarą sunkų fizinį darbą dirba lauke ir jam visai nesunku. Jau sakiau, kad man patinka mano darbas ir aš neieškau šitame darbe komforto. Taip, aš nuolat tepaluotas, mano rankų oda persigėrus tepalais, šiurkšti, nagai apdeginti, įskilę ir kai kam tai atrodo siaubinga, tačiau tai man netrukdo profesionaliai atlikti savo darbo“, – atvirauja pašnekovas.

Nedalina patarimų

Linas per eilę metų perpratęs automobilius, išmokęs jų privalumus ir „ligas“, tačiau, kaip tikras profesionalas jokiu būdu nesutinka kalbėti apie geriausius ir blogiausius automobilius. „Ilgą laiką padėdavau žmonėms išsirinkti automobilius, net kartu važiuodavome jų pirkti. Tačiau sykį priprašytas patariau vienam žmogui, žinoma, pagal atitinkamus jo pageidavimus, išsirinkti automobilį. Atsitiko taip, kad netrukus transporto priemonė pradėjo gesti dėl elektronikos. Kad žinotum, kas dėjosi? Buvau apkaltintas viskuo: kas buvo anksčiau, kas yra ir kas dar bus ateityje… Nuo to karto pats sau pasižadėjau, kad niekada niekam jokių patarimų neduosiu renkantis automobilį“, – ir juokaudamas, bet gana rimtai kalba Linas.

Perspektyvoje – privatus autoservisas

Linas su šeima gyvena kaime, 10 km nuo Ignalinos. Žmona Inga dirba mokytoja, o keturmetė Julija lanko darželį. „Gyventi mieste niekada net ir negalvojau. Ir aš, ir mano žmona vertiname laisvę (erdvę), buvimą gamtoje kiekvieną akimirką. Grįžę po darbų iš miesto, grįžtame kaip į rojų. Juk dauguma mano pažįstamų taip gyvena. Kažkada visus per jėgą suvarė į tuos daugiabučius, o dabar kas tik gali lekia į kaimą. Mūsų kaime vienas paskui kitą akimirksniu išperkami visi namai, kuriuos tik kas nors apsisprendžia parduoti. Susisiekimo požiūriu gyvename labai patogioje vietoje. Kaip kažkada sakė mano mokytoja Onutė Česliokienė, kaimas, į kurį (ar iš kurio) veda net 7 keliai. Gyvendami kaime, mes turime galimybę realizuoti ir savo svajones, o ir vaikas auga laisvai. Mano žmona atsidavusi naminiams paukščiams – jų įvairiausių turime kelias dešimtis. Dar eksperimentuoja augindama įvairias daržoves ir gėles. O aš svajoju ir ne tik svajoju, bet jau ir po truputį įgyvendinu svajonę – susirinkti savadarbį traktorių – monstrą. Savo svajonių mieste įgyvendinti mes niekaip negalėtume. Tiesa, mieste ir tegali svajoti, o kaime turi dirbti. Nes be svajonių įgyvendinimo ir be nuolatinio darbo nuo ryto iki vakaro, dar laukia gana nemažas krūvis namuose“, – juokiasi Linas.

Labai stipriai spustelėtas automobilių meistras prisipažįsta, kad ateityje svajoja apie nediduką autoservisą, galbūt net ir šalia namų. Tačiau kol kas šis sumanymas dar laukia savojo momento.  Tiesą pasakius, nagingam ir darbščiam žmogui visai realu įgyvendinti savo svajonę, juolab, kad ir ištikimų klientų ratą jis jau seniai turi.

Autorės nuotr.