Skip to content

Kiaulių maro paradoksai gamtos mylėtojo akimis

Lina RAGINYTĖ

Afrikinis kiaulių maras ir toliau nepalieka Lietuvos ramybėje. Visą rugpjūtį gaišo kiaulės mažuose ūkiuose Trakuose ir Kupiškyje, rasta ir viena gaišena, kuriai nustatyta AKM. Ir nors buferinėse zonose draudžiama mažuose ūkiuose auginti kiaules, lietuviai kaip lietuviai: nepaisydami draudimų, bando parsigabenti paršelių iš Lenkijos. Visai neseniai sulaikytas mikroautobusas su 18 paršelių, kuriuos ketinta nelegaliai apgyvendinti Lietuvoje ir pradžiuginti tautiečio stalą gardžia mėsyte.

Na, o valdžiai reikia plėsti kovos priemonių arsenalą. Dabar reikia ne tik naktinių taikiklių, bet ir duslintuvų bei spąstų – tiks viskas, kad tik tą velnio neštą ir pamestą užkratą iš miškų išvarytų. „Jei reikės, išmuš visus šernus. Blogiausiu atveju, jeigu maro nesustabdys, galės išdidžiai iškėlę galvas sakyti, kad padarė viską. Na, beveik viską, nes kai ko neleido užsispyrėliai medžiotojai ar gamtos mylėtojai. Tiesiog tobula strategija, kurią taikydamas negali pralaimėti“, – įsitikinęs Gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ narys Vaidas Balys.

Kiek žmonių – tiek nuomonių. Valdžios „naujienas“ ir kovos būdus mes išgirstame akimirksniu, nes juk jie visų mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigais apmoka savo nuomonės sklaidą, o štai paprasti medžiotojai ar gamtos mylėtojai ne visada gali būti išgirsti plačiosios visuomenės. O jų nuomonė dažnai būna kur kas įdomesnė, įžvalgesnė ir labiau argumentuota nei tų, kurių vien pasirodymas TV ekrane reiškia „absoliučią ir neginčijamą tiesą“.

Apie kiaulių maro paradoksus savo nuomonę turi ir V. Balys. „Keli medžiotojų šulai dar prieš metus susigaudė, kad būtų nuodėmė tokią puikią progą, AKM, paleisti vėjais. Juk jie gali imti ir savo šaudykles pasidabinti vyriškais žaisliukais. Tad ėmė brautis į Seimą, porinti apie naktinių taikiklių naudą ir svarbą, išraudusiais žandais mojuoti kiaulių maro korta. Gražu žiūrėti, kai taip gražiai sutaria veterinarai ir medžiotojai. Viskas juk dėl bendrojo gėrio ir ūkio klestėjimo!

Tačiau šį šventinį karnavalą šiek tiek temdo EFSA (Europos maisto saugos tarnybos) specialistai, kurie Europos Komisijos užsakymu parengė mokslinę studiją apie kiaulių marą Baltijos šalyse ir Lenkijoje. Nagrinėjo situaciją, priemones, perspektyvas, prirašė siūlymų ir rekomendacijų. Ar jie irgi mano, kad marą reikia pulti taikikliais, duslintuvais arba spąstais? Ne. Jie rekomenduoja kompleksines priemones. Kuo efektyviau šalinti kritusių šernų kūnus iš miškų. Nešerti šernų ir taip negausinti populiacijos. Intensyvesne įprasta medžiokle nuosekliai mažinti šernų populiaciją. Taip pat medžioti daugiau patelių.

Atrodytų, kad mūsų veterinarai turėtų remtis šios institucijos tyrimais ir rekomendacijomis. Tiesos dėlei, kai kuriomis ir remiasi. Tačiau čia prasideda ironiškoji istorijos dalis.

Šernų šėrimas prie bokštelių buvo realiai apribotas tik kelis mėnesius. Po to medžiotojai paspaudė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorių Joną Milių, pripasakojo jam kažkokių niekų, ir štai – šernus vėl galima vilioti 100 kg masalo. Kitaip tariant, šerti ir gausinti, beveik kaip ir anksčiau, dar iki kiaulių maro. Ačiū Dievui, kad bent jau vaišės iš silkių galvų ir tortų liko uždraustos. Gal tiesiog pritrūko įžūlumo ir šitą sugrąžinti?

O populiacijos mažinimas ir patelių medžioklė? Nereikia jokių mokslininkų ir studijų, kad suprastum paprastą tiesą – jei specialiai saugosi pateles, tai net ir stipriai sumažinta populiacija atsistatys akimirksniu. J. Milius traukia vis naujus šernų tankumo rodiklius, kuriuos medžiotojai turėtų pasiekti, grasina baudomis ir plotų atėmimais. Ir tuo pat metu turbūt pats puikiai supranta, kad visa tai yra vėjai, kol šernų populiacijos struktūra išliks tokia pati. O ar medžiotojai nusiteikę pulti intensyviai medžioti pateles? Žinoma, kad ne. Juk akivaizdu, kad tik jų išsaugojimas garantuoja tą geidžiamą prieauglį miške.

Dėl patelių saugojimo buvo pasitelkiamas ir etikos argumentas. Besąlygiškai sutinku, kad etika yra labai svarbi ir teisinga. Nėra abejonės, kad gyvūnų medžioklė jautriausiu jiems metu yra neetiška. Kai patelė akivaizdžiai laukiasi ar kai vedžioja dar mažus jauniklius, šauti į ją gali tik visiškas barbaras. Šernę, stirną, vilkę ar lapę – skirtumo čia nėra, nes etika iš principo negali būti selektyvi. Tačiau „nevaikingu“ metu patelės medžioklė yra tiek pat etiška arba neetiška, kaip ir patino medžioklė – šiuo atveju patelės saugomos ne dėl etikos, o tik dėl būsimų vadų. O jeigu veterinarai nesugebės pakeisti vidinio medžiotojų nusistatymo, tai jokia papildoma įranga niekuo nepadės. Gal tik sudarys įspūdį, kad kažkas yra daroma.

Suvedame galus. Medžiotojai atsikovojo teisę šerti šernus. Ir nėra nusiteikę intensyviai medžioti pateles. Elgiasi priešingai, nei siūlo daryti EFSA rekomendacijos. Ir už tai J. Milius nusiteikęs juos apdovanoti, patenkindamas kai kurių jų užgaidas legalizuoti draudžiamą medžioklėje įrangą. Kuri kiaulių maro istorijoje nieko nepakeis, bet labai nudžiugins ginklų prekeivius ir brakonierius. Nejaugi tik aš vienas čia įžvelgiu keistą paradoksą?

Tarp kitko. EFSA savo tyrime mini ir naktinius taikiklius. Lygiai vieną kartą. Jie įvardinti kaip nepriimtina gyvūnijos valdymo priemonė. Kartu su nuodais“, – svarsto GAA „Baltijos vilkas“ narys V. Balys. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje