Kai ginčijasi dvi pusės, labai sunku suprasti, kuris teisus, o kuris tik kuria tiesos įvaizdį. Kaip jau ne kartą rašiau, tokiais atvejais tiesą tegali atrasti vienas Dievas, arba – labai gerai besiginčijančius pažįstantys. Bet ne redakcijos kolektyvas. Kita vertus, dažnai garsiai iškelta problema, neretai pristabdo apsišaukėlius ir visokio plauko intrigantus, manančius, kad gaili šmeižti, niekinti ir patys teisti žmonės, ir už tai nesulaukti „atlygio“ dar čia, žemėje.

Skaitytojų verdiktui dar viena istorija, kurioje dalyvauja Tverečėnai. Kaip ir dera tokiais atvejais, išklausėme abi puses, ir abiejų barikados pusių herojų nuomonę pateikiame ir jums.

Skaitytojų laiškas

„Į jus kreipiasi Tverečiaus miestelio gyventojai. Norėtume paprašyti oficialiai, per Jūsų laikraštį, gauti paaiškinimą dėl priėjimo prie Tverečiaus ežero. Susidūrėme su problema, jog negalime prieiti prie ežero nuo Česlovo Kudabos gatvės. Seniūnė Česė Vitėnienė neleidžia prieiti prie ežero pakrantės, taip pat neleidžia ežere maudytis, nors pakrantėje, Tverečiaus seniūnijos lėšomis, yra įrengta maudyklė. Jos žemė prieina prie ežero. Pagal LR Žemės įstatymo 21 str. 10 punktą, žemės savininkas turi leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis. Taip pat yra priėjimas ir valstybine žeme (pro vandens valymo įrenginius), tačiau minėta seniūnė ir jos artimieji vis tiek grubiai elgiasi su žmonėmis, kurie nori prieiti prie ežero. Tiesiog visi, kas nori šioje maudyklėje išsimaudyti, yra apšaukiami ir išvejami, nežiūrint ar tai suaugęs asmuo, ar vaikas, motyvuojant, kad čia yra jų žemė ir jų pakrantė ir niekas be jų sutikimo neturi teisės prieiti prie šios pakrantės. Ežeras nėra jų šeimos nuosavybė. Ar minėta seniūnė turi tokią teisę vaikyti miestelio gyventojus? Prašome padėti išsiaiškinti tiek gyventojų, tiek seniūnės teises.

Iš anksto dėkojame.
Tverečiaus miestelio gyventojai“

Seniūnės komentaras

„Suprantu, kuo esu kaltinama, tik nesuprantu kodėl. Vienas vienintelis konfliktas prie mūsų šeimos plaustinio liepto, plūduriuojančio Tverečiaus ežere, įvyko prieš porą mėnesių. Bet tame konflikte aš net nedalyvavau, o esu kaltinama „grubiai varinėjanti“ žmones. Stebiuosi žmonėmis. Pati esu išprašiusi tik vyrukus, kurie susirenka ant liepto išgėrinėt. Bet aš drausminu išgėrinėjančius ne tik ant šeimos liepto, bet ir kokioje kitoje viešoje vietoje.

Taigi, kaip jau minėjau, maždaug prieš porą mėnesių mes visa šeima dirbome ūki darbus, tad vakare, apie 19 val., visi sugalvojome nusimaudyti. Vaikai su anūkais nuėjo prie ežero, o aš dar ruošiausi namuose, kai išgirdau garsius šūkaliojimus. Nusprendžiau nesikišti ir stebėjau situaciją iš kiemo. Ant mūsų šeimos plausto maždaug nuo 14 val. poilsiavo 7 žmonės su vaikais. Nuėję mūsiškiai paprašė atlaisvinti mūsų plaustą ir leisti nusimaudyti, nes ir mūsų su vaikais buvo 10 žmonių. Draugiško ir ramaus būdo mano žentas iš pradžių bandė juokauti, tačiau išgirdęs užgauliojimus neišlaikė ir jis, todėl griežtai pareikalavo palikti plaustą. Štai ir visa istorija.

Mes čia gyvename nuo 1980 m. Iš pradžių žemė buvo valstybinė. Tada tikrai mes pašienaudavome nendres ir žemių atveždavome seniūnijoje lėšomis. Kai šis žemės rėžis su priėjimu prie ežero tapo mūsų šeimos nuosavybe, juo rūpintis ėmėme patys. Privežėme smėlio ir savo žemės, nes turime 5 ha smėlyno. Prieš dvejus metus patys pasistatėme plaustą. Iš pradžių dar tikrinome, ar tos bačkos jį atlaikys, ar jis nenuskęs ir tik šiemet ėmėmės juo naudojomės. Tikras, geras paplūdimys yra miestelio centre, o prie mūsų namų – tik properša prieiti prie ežero ir mes labai džiaugiamės, kad žmonės čia eina maudytis, nes tokiu būdu išlaikomas švaresnis krantas – ne taip greit užželia. O tiems žmonėms, matyt, labiau norėjosi šou, nei draugiškai ir smagiai praleisti laiką“, – pasakoja seniūnė Česė Vitėnienė.

Komentuoti čia nebėra ką. Įstatymas – vienas, o tiesos yra dvi. Labiau gal derėtų gerbti vieniems kitus ir savo bei kitų privačią erdvę, tada nebekils beprasmiai ginčai, vedantys į niekur.