Kartais tereikia menkučio postūmio, kad žmogus į žmogų atsigręžtų, kad nusišypsotų širdimi ir nuoširdžiai vienas kitą apkabintų akimis. Kartais tam postūmiui reikia ruoštis dešimtmečius, o kartais viskas įvyksta spontaniškai. Galiausiai tai net nesvarbu. Svarbi tik pati akimirka, jausmas ir tai, kas lieka po viso to…

Rugpjūčio 29 d. į Daugėliškio miestelį sugužėjo gausybė svečių iš įvairiausių kampelių, mat tądien grupė iniciatorių, vadovaujamų laisvalaikio organizatorės Aldonos Jankauskienės, sukvietė visus į darnų susiėjimą – sodiečių šventę „Gyvenimas po klevu“.

Gana ankstų šeštadienio rytą kun. Bernardas Augaitis nusprendė pažadinti daugėliškėnus ir svečius, sukviesdamas visus į šv. Mišias, aukojamas už visus gyvuosius ir mirusius Daugėliškio krašto žmones. Amžinybės ratas sukasi – vieni ateina, kiti – išeina, ir tik šimtmečius skaičiuojantys medžiai saugo visų mūsų prisiminimus, paslaptis, lyg praeities ir ateities kelrodžiai dabartyje.

Po šv. Mišių gausybė svečių sugužėjo į kultūros centrą, kur jų laukė vedėjai Lina Raginytė ir Rolandas Česliokas. Atvyko ir Seimo narys, kultūros ministras Šarūnas Birutis, lydimas buvusio Seimo nario Konstanto Ramelio, rajono savivaldybės vicemeras Gintautas Kindurys su žmona, savivaldybės specialistė Rasa Juodagalvienė, tarybos nariai Jonas Baltakis ir Marytė Lukaševičienė, Vaikų globos namų direktorė Onutė Rimšelytė su šeima, mokyklos direktorė Rima Cibulskienė, kun. Bernardas Augaitis, kun. Jonas Kardelis su gaspadine Danute bei visas būrys ūkininkų, ir kitų daugėliškėnų. Šiaip taip meiliai susispraudę visi pasinėrė į būties kelionę.

Su trenksmais, skambiais šūksniais ir juoku atbildėjo naujai atgimę garsieji Ceikinių „Keiziai“, vadovaujami Rūtos Mudinaitės. Stipriai ir linksmai įsukę amžinybės ratą „Keiziai“ netrukus išdundėjo į Rokiškį. 

Į sceną vedantieji pakvietė pirmą kartą joje viešėjusį gerbiamą Šarūną Birutį, nors Daugėliškio vaikų globos namuose pas vaikučius jis  lankėsi ne vieną kartą. Ministras pažėrė ne tik gražių ir prasmingų palinkėjimų,  atvežė ir dovanų – tris padėkas. Apie dvi padėkas bendruomenė žinojo.

Mat, kad žmogui būtų skirta padėka, nusipelniusiojo aplinkos žmonėms reikia nemaži padirbėti – surinkti šūsnį įvairių dokumentų: išsami biografija, nuopelnai, pasiekimai, darbai, rekomendacijos.

Taigi, Daugėliškio bendruomenė iš anksto širdyje džiaugėsi  visiems svarbių moterų įvertinimu. Kartu su  daugėliškėnais džiaugėsi ir Š. Birutis, įteikdamas padėkas Onutei Česliokienei ir Nataljai Kričelienei (išsamiai apie šias nepaprastas moteris rašyta „Mūsų Ignalinos“ puslapiuose – autor. past.). Trečioji padėka – staigmena. Ji buvo įteikta man, šio laikraščio žurnalistei.

Didžiuodamiesi Onute ir Natalja bendruomenės nariai, dėkodami už jų gerumą, šviesą, šilumą ir išmintį, įteikė moterims po amžinybę simbolizuojantį medelį – raudonąjį buką, kurį tikimasi, jos su savo šeimų nariais pasisodins sodybose. Teguls medis augdamas visiems aplinkiniams, jų vaikams, anūkams ir proanūkiams bei visoms kitoms kartoms saugo jų prisiminimus.

Klasikos spindulėlį bendruomenei dovanojo Rolandas ir Lina. Smuiko stygų virpėjimą keitė skaitomos eilės, o jas – ir vėl smuikas.

„Visais laikais žmonės suko galvą dėl dviejų dalykų: pinigų ir laiko. Bet dabar nekalbėsime apie pinigus, geriau – apie laiką. Tiksliau apie vieną konkretų laikotarpį, kuris žmogui yra svarbiausias – jo gyvenimą. Tuos 90 ar100 metų…

Gyvenimo prasmė prasideda nuo slenksčio akmens, iš kurio mes žvelgiam į sodybos kiemą, tai yra savo gyvenimą. Viskas mūsų kieme, mūsų gyvenime privalo turėti savo vietą, viskas turi būti švaru ir prasminga. Švarus kiemas, švarios mintys…

Šitiek žmonių aplink mus gyvena beprasmiškai – tarsi nakvišos, kurie nenubunda net lakstydami su reikalais, kuriuos patys laiko svarbiais.Priežastis paprasta – jie vaikosi tai, ko neverta vaikytis. Tačiau gyvenimas įgyja prasmę, jei skiri jį kitiems, skiri jį meilei, atiduodi save aplinkiniams ir darai tai, kas turininga ir prasminga. Tai gyvenimo po klevu prasmė. Tai amžinojo rato prasmė“, – sakė vedėja Lina.

Scenoje pasirodę Daugėliškio kultūros centro saviveiklininkai (Onutė Subatkevičienė, Aldona Rudakienė, Aldona Jankauskienė, Valė Blažienė, Pranutė Lunienė ir Rolandas Česliokas) smagiomis dainomis išsklaidė susikaupimą ir rimtį. Vaikiškos šilumos ir nuoširdumo akimirką dovanojo Vaikų globos namų auklėtinė Solveiga Baranauskaitė.

Po įtaigaus žodžio, po širdį virpinančios muzikos renginio vedėjai pakvietė į antrąją renginio dalį – išskirtinių sodybų pristatymui ir apdovanojimui. Vienas iš renginio organizatorių – Artūras Česliokas – dideliame ekrane renginio metu demonstravęs nuotraukas iš daugėliškėnų gyvenimo, pateikė parengtas skaidres apie 9 nominuotas sodybas, o Lina jas pristatė. Ir svečiai, ir patys Daugėliškėnai buvo nustebinti, mat  nežinojo, kokie šaunūs ir kaip gyvena žmonės šalia.

Seniūnas Juozas Paukštė šių sodybų šeimininkams įteikė nominacijas liudijančius raštus. Vedėjas Rolandas bendruomenės vardu visiems sodybų šeimininkams dovanojo po raudonlapį ąžuolą, kuris kiekvieną rudenį pasidabins skaisčiai raudonais lapais ir pravažiuojantiems primins, kad čia gyvena nepaprasti šio krašto žmonės.

Su dovanomis pagerbti daugėliškėnų atvyko ir rajono savivaldybės vicemeras G. Kindurys. Palinkėjęs ir toliau eiti pradėtu keliu, būti tokiems pat bendruomeniškiems ir aktyviems, vicemeras bendruomenės nariui Rolandui Česliokui įteikė rajono savivaldybės padėką už aktyvią visuomeninę veiklą.

Daugėliškėnai atsidėkojo tuo pačiu. Jie taip pat buvo paruošę dovanų svečiams. Kaip prisiminimą apie Daugėliškio kraštą ir šaunius daugėliškėnus bei šią sodiečių šventę kultūros ministro Š. Biručio ir vicemero G. Kindurio šeimoms įteikė po medį – ginkmedį, užaugantį iki 40 m aukščio, brandinantį vaisius ir pavasarį žavintį ilgai žydinčiais geltonais žiedais. Tokius pat medelius gavo ir renginio rėmėjai: Vaidotas ir Jekaterina Paukštės bei Algis ir Inga Cicėnai. Nuolatinis renginių rėmėjas ir informacijos skleidėjas  – laikraščio „Mūsų Ignalina“ redaktorius Jonas Baltakis į namus parsivežė raudonąjį buką su nurodymais pasodinti jį tam tikroje vietoje. Kadangi prieš 5-erius metus J. Baltakis daugėliškėnų Genadijaus Gluchovo, Lino Gailiešos ir Petro Braziulio dėka savo gimtuosiuose Rimšėnuose pastatė Teofilio Patiejūno (taip pat Daugėliškio krašto žmogus) išdrožtą kryžių, todėl ir linkėta  papuošti tą kryžių šalia pasodinus  daugėliškėnų dovanotą medį. Tokį pat medelį savo sodyboje Ažušilėje augins ir Rasa Juodagalvienė, rajono savivaldybės specialistė, kuruojanti kultūrinį rajono gyvenimą. Rasa – žmogus, visada draugiškai tiesiantis pagalbos ranką, dosniai dalinantis patarimus, padedantis painiose situacijoje. Padėkos įteiktos ir aktyviausiesiems bendruomenės nariams Aldonai Rudakienei ir Valerijai Raginienei.

Įsimintinas ir džiugias akimirkas dovanojo  Didžiasalio vokalinis ansamblis, vadovaujamas Valentinos Sinkevič. Gražus, jaukus, nuoširdus ir prasmingas būvimas drauge…

Gal jums pasakyti nuomonę apie šventę? Tie, kas vienaip ar kitaip sulaukė dėmesio – jiems ir šventė graži, ir žmonės mieli, ir svečiai garbūs, o kam to dėmesio pritrūko – ne kas…  Ar aš neteisi? Pavydas, mielieji, mus vedžioja už nosies, o ne mes jį, deja, nors ir bandome jį maskuoti visaip. Ir kol mes  leisime jam kerotis, tol mūsų brandžiuose kūnuose tebešėls maištingi paaugliai ir laimės mūsų sodžiuje nebus.

O buvo taip…

Kadangi buvau viena iš organizatorių, tad žinau kiekvieną žingsnį, kuris žengtas rengiant šventę. Nors šventė buvo planuota jau prieš pusmetį ir paramos rajono savivaldybės prašyta, tačiau iki paskutinės minutės nebuvo aišku kas ir kaip. Deja, ilgą laiką vis žadėtos paramos šįkart negauta. Teko suktis „iš nieko“. Daugėliškyje kultūrinių renginių organizatoriams jau seniai įprasta eiti iš kiemo į kiemą su ištiesta ranka. Jei ne, nešti iš namų. O ką jau bekalbėti apie žmonių laiką, kurio niekas niekada nevertina. Kraštutiniais atvejais dėl paramos beldžiamasi pas ūkininkus. Jie visada padeda. Tai O. ir E. Šiaudiniai, S. ir R. Luneckai. Šįkart šventė įvyko  V. ir J. Paukščių bei A. ir I. Cicėnų dėka. Ačiū jiems visiems už supratingumą, dosnumą ir geranoriškumą.

Bendruomenei nusprendus, kokios sodybos bus apdovanotos, apvažiavome visas sodybas, pasikalbėjome su šeimininkais, įamžinome sodybas. Ačiū visiems šeimininkams už draugiškumą, vaišingumą ir svetingumą.

Vėliau parengėme sodybų pristatymą tiek stende, tiek ir skaidrėse, kad ir visi šventės dalyviai galėtų pasigrožėti. Stengtasi, kad vieni būtų įvertinti, o kiti galėtų jais džiaugtis ir didžiuotis, kad turėtų iš ko imti pavyzdį, kad pasisemtų idėjų ir minčių, kad pasistiebtų.

Nuoširdus ačiū visies talkinusiems, rengiantis šventei.

Lina

Sodybų nominacijos ir apdovanotieji 2015 m. rugsėjo 4 d.

Darbščiausia sodyba – Sigutė, Romualdas ir Liudas Luneckai.

Tvarkingiausias ūkis (sodyba) – Jolanta ir Saulius Cicėnai.

Egzotiškiausia sodyba I – Inga ir Linas Pajarskai.

Egzotiškiausia sodyba – Rita ir Andriaus Lapinskai.

Draugiškiausia sodyba – Onutė ir Vilius Subatkevičiai.

Etnografiškiausia sodyba – Elena Bubulienė.

Moderniausia sodyba (ūkis) – Onutė ir Egidijus Šiaudiniai

Šiuolaikiškiausia sodyba – Irutė Lazdinienė.

Patriotiškiausia sodyba – Petras Kamarauskas.

Autorės nuotr.