Skip to content

Gyvenimas pagal Dievų planą

MI informacija

Jei norėčiau parašyti sakmę apie sėkmingą gyvenimą, Antanas Kibickas būtų idealiausias prototipas… Jei norėčiau pagrįsti psichologų ir ezoterikų pasisakymus apie tai, kad žmogaus gyvenimo vertės kinta septynmečiais – Antano Kibicko gyvenimas būtų ideali iliustracija… Jei norėčiau patvirtinti pasisakymus, kad vardas „užkoduoja“ žmogų, patvirtinimą rasčiau ir tam. Stebuklingai sistemiškas, bet sunkiai kitų įtakoms pasiduodantis, stebėtinai žemiškas, bet nuo žvaigždžių akių nenuleidžiantis, lietuviškai tvirtas ir labai jautrus bei atidus kitų gyvenimams žmogus. Pirmųjų pokario metų vaikas, gimęs derlingiausią metų mėnesį – rugsėjį – po pedantiškiausiu Mergelės ženklu.

Pamatas

Sakoma, jei per pirmą septynmetį vaikas išmoksta tikėti, kad pasaulis yra geras ir teisingas – tai lieka visam gyvenimui. Iki 21-erių jis išmoksta atskirti, suvokti, kas  yra sąžinė ir suformuoja visas moralines vertybes. Bernaitis Antanas, Utenėlės upelyje žuvis gaudydavęs užuolaida, šeštoje klasėje sutiko ilgakasę, švelniabalsę šokėjėlę, tik trimis dienomis anksčiau už jį (neskaičiuojant vienerių metų) švenčiančią savo gimtadienį, Utenos 2-osios vidurinės paralelinėje klasėje besimokiusią Žanetą ir pasiliko su ja amžinai… (Ir kuo jums ne legenda apie laimingą meilę, bet ne – reikėjo daugiau…) Reikėjo kažkaip merginos dėmesį išlaikyti, tad ir pats tapo didžiu sportininku ir muzikantu… 

Geras tai buvo laikas. Kaip pats rašo „Mano uteniškių albume“, jau mokykloje garsusis pedagogas Rapolas Šaltenis atvėrė akis ir širdį, išmokė gyvenimą matyti be šydo, originaliai ir nepaviršutiniškai mąstyti, žavėtis istoriniais herojais ir „švaria“ sakinių konstrukcija. Mokytojo žmona Sofija sužavėjo gimtosios kalbos skambesiu. Muzikos mokytojas Adolfas Driukas ne tik formavo būsimą „gurmanišką“ muzikos pojūtį, bet ir leido pajusti „scenos žvaigždės“ gyvenimo skonį, nepaleido skrajoti padebesiais. Ir sveikatą pataisyti padėjo, nes nuolat kamavusias plaučių ligas „išvaikė“ savotišku fizioterapijos būdu – pūsdamas triūbą, o vėliau birbynę. Fizikos ir astronomijos mokytojas Stasys Griškevičius suformavo pasaulio dėsningumo, priklausomybės viena nuo kito ir atoveiksmio pojūtį, išmokė pažinti dangaus skliautą – pravertė ir mylimajai galvą sukant, ir Dievo pėdsakų visatos skliaute, ir savo lemtingosios beieškant… Fizinės kultūros mokytojas Algimantas Kaušylas išmokė ištvermės ir strategijos meno: rimtose varžybose teko bėgti kilometrą, bet emociškai pakylėtas Antanas pirmą atkarpos dalį bėgo netausodamas jėgų ir vesdamas kitus, o paskui liko paskutinis… Mokytojas nebarė, nes suprato, kad mokinys pats iš savęs pasimokė…

Verslo pagrindus įgijo skurdo spaudžiamas: mama su senele virdavo cepelinus, o vaikinukas nešdavo juos į stotį parduoti… Net po gero keturiasdešimtmečio atsirasiantį poreikį kolekcionuoti plaktukus „užsiprogramavo“ vaikystėje, pirštą tarp kūjo ir priekalo kyštelėjęs senelio kalvėje… Trijų septynmečių „programą“ baigė neįstojęs studijuoti architektūros, tarnyba armijoje ir vestuvėmis… Turėdamas visą skrynią dvasinių turtų ir įsipareigojimą jaunai šeimai.

Sakoma, kad nuo dvidešimt vienerių – įvairių vaidmenų išbandymo metas. Nuo 1967 m. iki 1990 m. – studijavo žurnalistiką, augino dukras Aušrą ir Svają, „socializavosi“ darbinėje aplinkoje. Studijuojant pasisekė klausyti L. Saukos, J. Pikčilingio, J. Lebedžio paskaitų. Vilniuje gyvendavo pas svainį Ferdinandą Jakšį. Tai buvo ne tik puiki proga susipažinti su jaunąja Vilniaus bohema, kuri dabar vadinama nusipelniusių artistų vardais, bet ir su visa gausia žmonos brolio biblioteka, užsienio dramaturgų ir literatų, kritikų kūriniais. Šeimą „maitino“ iš uždarbio, gaunamo „Elektros tinkluose“. Prancūzų kalbos mokytoja – žmona – sėkmingai kopė pedagoginės karjeros laiptais. Vaikystėje atrastas sakinio ir kalbos grožis 1984 m. pradėjo atsispindėti veikloje: pradėjo dirbti rajoniniame laikraštyje „Lenino keliu“.

Žurnalistinio darbo krikštatėviu buvo Stanislovas Račas, vėliau tapęs jo įkurto laikraščio korespondentu. Iš jo mokėsi logikos ir tolerancijos. Kitas žmogus, turėjęs A. Kibickui, kaip žurnalistui, didelės įtakos, buvo Mindaugas Stundžia. Su juo vėliau išleido knygelę „Rožės mylimajai“. Utenos literatų klubo renginių organizatorė Regina Stakėnienė atsimena, kaip žiūrovai kvatodavo, klausydami Antano Kibicko skaitomų humoreskų. Jo žodžiai ir tuomet, ir dabar stiprūs, koncentruoti, kartais vieniši, bet „kertantys, įlendantys“ kažkur į pasąmonę ir nekalčiausiame skambesyje nuvedantys visai kitų prasmių keliais. Pamažėle atėjo supratimas ir apie fotografijos meną. Nuotrauka „suskaldo“ ir vaizdą, ir problemą. Fotografuojantis turi pastebėti daugiau nei žiūrovas…

Antanas dirbo Utenos trikotažo savaitraščio „Trikotažininkas“ redaktoriumi, pradėjo organizuoti pirmąsias fabriko radijo laidas. Labai paveiki buvo Stanislovo Karanausko poema „Indraja“. Ją perskaičius atsirado noras atgaivinti Indros arba Indrajos vardą. Kuomet buvo paskelbtas konkursas, siekiant atrasti kuo įdomesnį fabriko leidinio pavadinimą, Antanas Kibickas pasiūlė „Indros“ vardą. Kažkam nepatiko. Gal kiek pasinaudojęs redaktoriaus pareigomis, „Trikotažininko“ laikraščio literatūrinį priedą pavadino „Indros“ vardu. Tuo laikotarpiu jis labai rūpinosi jaunimo dalyvavimu kūrybinėje veikloje. Literatūriniuose fabriko laikraščio prieduose spausdindavo jų kūrybą. Laiku atrastas talentas įgyja potencialo tobulėti, o, žiūrėk, nepastebėtas ir nepaskatintas, nepražydęs ir nuvysta… Po truputį formavosi mecenato įvaizdis… Šio amžiaus tarpsnio uždavinys buvo atliktas – materialusis pagrindas, suteikiantis laisvę veikti, buvo susikurtas.

Pasiutęs periodas

Netruko ateiti 1990-ieji. Tais metais Antanas skaičiavo savo 45-uosius. Liaudyje sakoma, kad velnias uodegon…, o psichologai, kad nuo 42-ųjų žmogui labai norisi kažką savo gyvenime keisti. Juo labiau, kad ir pats istorinis fonas Lietuvoje kaito ir buvo laukiama permainų. Teoretikai sako, kad kaip toliau klostosi gyvenimas šiuo periodu, priklauso nuo to, kiek drąsos žmogus turi dar kartą perkainoti vertybes: gyvenimo kreivė arba kyla aukštyn išminties ir dvasingumo, arba „krenta“ viso supančio pasaulio kaltinimo kryptimi. Tai savotiškas 14–21 metų atspindys, kuomet tada atrastoms tiesoms „užauginamos kojos“, t. y. atsiranda galimybė jas realizuoti. Kadangi vyrai bręsta lėčiau, tai ir jų poreikis rūpintis pasaulio ir sutiktų žmonių gerove atsiveria vėliau nei moterims – būtent apie 45-uosius… Nuo šio amžiaus jie daugiau duoda nei ima. Ne siaurąja šio žodžio prasme.

Antano vertybių perkainojimo metas pasireiškė poreikiu kurti kažką „savo“, kažką naujo. 1990 m. spalio 9-ąją Utenoje įregistruota nauja įmonė – Antano Kibicko individuali informacinės, reklaminės literatūros leidykla „Indra“. 1994 m. gegužės 16 d. leidykla „Indra“ buvo įregistruota kaip UAB „Utenos Indra“, o 1995 m. kovo 21 d. UAB „Utenos Indra“ įregistruota kaip poligrafijos įmonė. Tai ir prestižas miestui, ir darbo vietos, ir vieta asmenybės savirealizacijai – ne tik savininko ir įkūrėjo Antano Kibicko, bet ir dekabristiškai savo pedagoginę karjerą paaukojusios žmonos Žanetos, ir pirmųjų kūrybinių ir techninių bendradarbių.

Nepažinti dirvonai – privatus verslas, pirmosios konkurencijos pamokos, žinios apie rinką, naujų terminų mokymasis. Kaip sako Antanas – brutalumo išvengti pavyko, konkurentų automobilių nesprogdino, sukosi savo jėgomis, savo supratimo ribose, o svarbiausia – nepavargo mokytis, ieškoti, atrasti ir vis rasdavo jėgų visa tai įtvirtinti veikloje. Žodžiai – dialektika ir procesas – įgavo naują, praktinę reikšmę, kuri tvirtėjo, prisimenant fizikos mokytojo žodžius apie dėsnius ir atoveiksmius… Dėl pavadinimo klausimų taip pat nekilo – jį „nešiojosi“ nuo darbo fabrike laikų. Po vienos pirmųjų tokio pobūdžio įmonių Lietuvoje – „Utenos Indra“ – atsiradimo Indros ir Indrajos vardai sparčiai išpopuliarėjo.

Kiek įdomesnė logotipo atsiradimo istorija. Pirmaisiais nepriklausomybės metais per Spaudos dieną prie Katedros vykdavo mugės. Iš jos Antanas grįžo su lauktuvėmis – parsivežė kresną, rimtą molinį arkliuką. Dailininko K. Mikulėno galvoje jis virto grafiniu vaizdu ir literatūrinio priedo „Indra“ kaligrafiškas užrašas, sukurtas dailininkės Vidos Navikienės, tapo įmonės logotipu.

Pirmųjų darbuotojų buvo nedaug. Leidyklos kūrimosi pradžioje dirbo A. Šapoka, G. Katinas, G. Šimėnas, J. Vapsvienė. Antano rūpestis pasauliu įgavo praktinę išraišką – jis kvietė į įmonę jaunus žmones, sudarė galimybes jiems tobulintis. Pagrindinė „Utenos Indros“ veikla – poligrafija. Ir techninių, ir intelektualių, ir estetinių žinių reikalaujantis darbas. Atgavus nepriklausomybę, Lietuvoje kūrėsi daug privačių įmonių, todėl labai svarbu tapo suburti tvirtą kolektyvo branduolį, išugdyti žmonėse atsakomybę už atliktą darbą. Tai stiprino išlikimo galimybes negailestingoje konkurencinėje kovoje. Tuo metu pradėti steigti leidyklos punktai ir filialai visoje šalyje. Prieš penkiolika metų Utenos regione Anykščių punkte dirbo M. Pipirienė, Ignalinos – J. Šidlauskienė, Visagino – D. Kiškienė, Zarasų – N. Merkienė. Svarbūs tapo ir naujos, modernios įrangos įsigijimo dalykai. Bet apie juos pirmiausia reikėjo sužinoti! Antanas aktyviai įsijungė į spaustuvininkų asociacijos veiklą, jos pagalba pradėjo bendradarbiauti su senas švietėjiškas tradicijas turinčiomis Vokietijos miesto Heidelbergo poligrafijos įmonėmis. Iš ten atkeliavo moderniausia spausdinimo įranga, ten tobulinosi darbuotojai. Jau minėdami savo veiklos dešimtmetį, galėjo visiems drąsiai pasakyti, kad tai pati moderniausia spaustuvė Aukštaitijos regione ir kiek nedrąsiai – ir, matyt, visoje Lietuvoje. Į leidybos centrą užsakymai laikraščiams, knygoms, padėkos raštams, vizitinėms kortelėms, lankstinukams, buhalterinės apskaitos blankams, kalendoriams ir visokiai kitai įmanomai spaudos produkcijai atkeliaudavo iš visos Lietuvos. Įmonė gamina ir antspaudus, iki šių metų jai priklausė ir radijas. Gamybiniai rūpesčiai neužgožė noro tobulėti: leidyklos stendai atsirado Frankfurto, Turino, Lietuvos knygų mugėse.

1993 m. balandžio 23 d. žurnalisto Antano beribiam džiaugsmui išėjo pirmasis „Utenos žinių“ laikraščio numeris. Nuo 1995 m. jis jau išeina dabartiniu – „Utenos apskrities žinių“ – pavadinimu. Nuo 1996 m. vasario jau spausdinamas nuosavoje spaustuvėje, nes, kaip jau minėta, 1995 m. kovo 21 d. UAB „Utenos Indra“ buvo įregistruota kaip poligrafijos įmonė. Kurį laiką spaustuvėje buvo spausdinamas Ignalinos rajono laikraštis „Nauja vaga“ bei Visagino „Visagino laikraštis“. Pirmasis laikraščio „Utenos apskrities žinios“ redaktorius – V. Kaziela, po jo ilgiausiai dirbusi – S. Sadaunikienė, vėliau – S. Genienė (Adomavičienė), dabar – K. Ramanauskaitė. Daug kūrybingumo reikalaujančiam darbui žmonių Antanas Kibickas ieško ir kituose rajonuose, skatina ir globoja juos. Iki šiolei S. Sadaunikienės rūpesčiu leidžiamas solidus metinis leidinys „Sietuvos“ pristato Utenos regiono kultūrinę-istorinę įvairovę ir savitumą. Jau antrus metus Antano rūpesčiu kultūroje esantiems ir jos problemomis besidomintiems su laikraščiu išeina priedas „Protakos“.

Bene labiausiai stebina įmonės įkūrėjų Žanetos ir Antano Kibickų požiūris į darbuotojus. Neįtikėtina, bet darbuotojams buvo organizuojami išvažiuojamieji mokymai į Palangą, išvykos į spektaklius sostinėje, vėliau – poilsis Linkmenyse. Kartu buvo švenčiamos didžiosios metinės šventės. Informaciniuose ir proginiuose įmonės leidiniuose, metraštyje atrandama vietos jaunoms mamoms ir jų mažiesiems džiaugsmeliams pristatyti. Išties tėviškas arba, moderniau kalbant, – vakarietiškas personalo vadybos modelis, požiūris į šalia esančius. A. Kibickas sako, kad kolektyvo individualybė negali būti nepastebėta. Darna – tai pridėtinė vertė, o jo užduotis – suprasti, kas vyksta viduje ir išorėje, pamatyti gabų žmogų ir suteikti jo gabumams laisvę, kiek leidžia paties galimybės.

Darbuotojų kasdienybe Antano rūpesčiai nesibaigdavo. Jo interesų rate ir veikla vietos „Rotary“ klube, net buvimas jo prezidentu ir dalyvavimas Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmų, Utenos kraštiečių klubo „Indraja“ veikloje. Nors jis sako, kad kūryba, kaip ir pinigai piniginėje – nuolat baigiasi, bet įmonės kūdikystės metais rado laiko ir savo kartu su S. Sinkumi kūrybos knygai „Pavėluotas skambutis“ paruošti ir išleisti. Leidyklos lėšomis leido Utenos literatų kūrybos knygas, kraštiečių klubo metraščius, rėmė ir remia įvairių kraštotyrinio pobūdžio knygų leidybą, artimiausiu metu pasaulį išvys gamtos riterio vardą nešiojančio dr. B. Šablevičiaus knyga apie įstabiausią faunos atstovą – žmogų.

Leidykla remia Utenoje organizuojamas žirgų lenktynes, seniau vykusios laidos „Kraičio skrynia“ filmavimo darbus, liaudiškos muzikos šventes „Linksmoji armonika“, „Caritą“, bažnyčias ir jų atstatymo darbus, Utenos beisbolo klubą „Vėtra“, aplinkotyros klubą „Viola“, tarptautinį festivalį „Ežerų sietuva“ ir daugybę kitų renginių. Žinoma, susilaukia ir apdovanojimų. Jų – gausybė, bet mieliausias Antano širdžiai yra statulėlė „Miesto angelas“, kurią gavo iš Utenos rajono savivaldybės ir Utenos regiono bendruomenės fondo už labdaringus darbus ir filantropinę veiklą. Kol kas tik du žmonės turi tokius apdovanojimus.

Visa aktyvi gyvenimo pozicija nualino, tai atsiliepė ir sveikatai. Didelė palaima ir ramybės oazė yra prieš dvidešimt metų įsigyti namai Linkmenyse. Kiek keistai skamba, kad Utenos patriotai gyvena Ignalinos rajone. Bet juk ne vieta, o žmogus vietą puošia. Tai lyg kitas gyvenimas ne visad ramioje ežero pakrantėje. Šeima svajojo namus įsigyti antroje po Anykščių rašytojų Mekoje – Tauragnų apylinkėse, kur žydėjo T. Tilvytis, P. Andriušis, A. ir M. Miškiniai, J. Šiožinys, meras poetas A. Katinas ir nuostabiai tarmiškai eiles rašanti jo sesuo Regina, bet likimas surėdė kitaip. Kartą važiuojant į Švenčionis, ties Linkmenimis sugedo mašinos stabdžiai. Kol pagalbos ieškojo ir namą surado. Ištikimoji gyvenimo palydovė atsimena, kad atsistojus ant paežerės žolės kieme, kojos lyg įaugo į ją: pasijuto tokia rami, tokia savoj vietoj. Beliko ją įsigyti. Įsigijo. Suremontavo, sutvarkė, gyvena. Ir ne šiaip sau: organizuoja šventes ir menininkų plenerus, įkūrė antrąjį pasaulyje plaktukų muziejų, nusipirko „kremlių“ – nebaigtus statyti ir apleistus kultūros namus, kokių dabar pilna Lietuvoje, bandė juose įkurti kultūrinio gyvenimo centrą, kuriame dainuotų solidžiausi operos solistai. Jėgų užteko tik poilsio namams. Pardavė kultūros namus, naujam valdytojui įpareigoję nekeisti sumanymo esmės. Linkmenys – nedidukas seniūnijos centras po truputėlį tampantis menininkų vasaros rezidencija. Vakarai su jau a. a. vitražo meistru Kazimieru Morkūnu papuošdavo kūrybingojo verslininko laisvadienius. Bevakarojant ir gerbiamo menininko darbų albumo leidybos sumanymas gimė, ir žvejybos „kvalifikacija“ kilo. Nors dabar žvejybai mamos užuolaidų ir nebenaudoja, bet ir moderni įranga tenkina – džiaugsmo tiek pat. O kur dar rūpesčiai aplink sodybą ratus sukančiais gandrais, gulbių karų malšinimo akcijos…

Dievų vaikas

Sako, kad 63 metų sulaukęs žmogus taip vadinamas, nes jis jau patyrė visus gyvenimo siųstus išbandymus ir tampa laisvas! Jis gali rinktis, ką nori veikti: gali ir toliau daryti gerus darbus, gali dalyvauti, vadovauti ir pelnyti dar didesnę Dievų padėką. Gali nieko neveikti, žvejoti, rašyti, fotografuoti, niekam to nerodyti ir nesijausti kaltas. Gyventi sau. Antanas pasirinko ramesnį gyvenimą, bet ne ramų. Jis beveik kasdien važiuoja į įmonę, kurios vadovavimą perleido Vidmantui Bakšiui, karjerą įmonėje pradėjusiam radijuje, kalbasi, tariasi, pataria, važinėja pas klientus visoje Lietuvoje, džiaugiasi naujausia, vos prieš pora mėnesių gauta nauja spausdinimo „mašina spartuole“, rūpinasi laikraščio gyvybingumu. Dalija  dvasinio poreikio   sukauptus lobius.

Nežinau, ar linkmeniškiai suprato, kokią dovaną gavo, pasiimdami plaktukų kolekciją, kurią A. Kibickas kaupė nuo 2002 m., nežinau, ar Ignalinos savivaldybė, pasirašiusi priėmimo sutartį, sugebės neprarasti ryšio su šiemet pasibaigsiančios apsikeitimo informacija sutarties su Aliaskoje veikiančio plaktukų muziejaus įkūrėju, ar sugebės įvertinti, kad tai ne daiktai – tai žmogaus stimulas gyventi, ieškoti, kaupti, kad ši kolekcija – pirmapradės žmogaus būties filosofijos materialusis atspindys. Šalia šios kolekcijos į Linkmenų „baltuosius rūmus“ iš Kibickų namų „atkeliavo“ ir kita – paveikslų kolekcija. Jai taip pat reikia ir dėmesio, ir apsaugos, nes už kiekvieno paveikslo dovanotojo ir progos, kada jis gautas – istorija. Reikia suspėti viską užrašyti ir tada ji bus dvigubai vertingesnė, nes, kaip tikėjosi dovanotojai, taps lankytinu objektu, kuriam reiks gido paslaugų… Utenos miestui Kibickai padovanojo radiją. Ar sugebės miestas užtikrinti jo gyvybingumą? Laikas parodys, ar dovanų gavėjai buvo jų verti.

Rugsėjo mėnesį – dešimt septynmečių, nešiojant bijūnais pasipuošusį Antano vardą. Ištikimoji gyvenimo draugė Žaneta, viešėdama Paryžiuje pasiaiškino, ką šis vardas reiškia. Prancūzai teigia, kad šiuo vardu šaukiamas žmogus ir draugui, ir priešui žvelgia tiesiai į akis, nebijo sunkumų, turi savo geležinę nuomonę ir visad yra pasiruošęs iššūkiams. Kadangi jam duota jėga permatyti žmones, į veiklą veliasi tik gerai ją išanalizavęs, o pasiruošusio veikti jo niekas nebegali sustabdyti. Kantrybė ir valia yra jo sėkmės paslaptis.

Gražūs, turiningi, dosnūs septyni dešimtmečiai. Pagal vaikystėje „įdiegtą programą“ ir Dievų planą. Gyvenimo šėlsmo laikotarpio „produktui“ – UAB „Utenos Indra“ – 25. Įmonė be taip šioms dienoms būdingo bankroto, pilna jėgų ir jaunų, kūrybingų žmonių. Į jos duris senu papratimu beldžiasi žmonės su savo kūryba ir kraštotyros darbais, visuomeninės organizacijos, renginių organizatoriai. Ir šiandien visiems surandamas geras žodis. Ir, matyt, dar ilgus metus ta globėjiška dvasia, kuria buvo kuriama įmonė, kurs jos individualumą.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje