Lietuvos kaliniai sėkmingai baigė badauti ir ėmėsi savo nuolatinio darbo: per savaitėlę iš bausmės atlikimo vietų, kuriose turėti telefonus tarsi uždrausta, jie paskambino kelioms senutėms ir išviliojo iš jų keliasdešimt tūkstančių eurų.

Apie kalinių badavimą žiniasklaida mums skalambijo keletą dienų. Šiuo širdį veriančiu pranešimu prasidėdavo žinių laidos, o graudžiais interviu su išsekusiais badautojais baigdavosi televizijų programos.

Tiesa, apie tai, kad kaliniai badauja ne taip, kaip visi mirtingieji, o nevalgydami tik valdiško vaisto, buvo pranešta prabėgomis. Ir tai suprantama: juk jeigu sakysi, kad kaliniai maitinasi savo perkrautų šaldytuvų turiniu, niekas jų neužjaus.

O kodėl turi užjausti?

Kaip jūs manote, ar tikrai iš niekur atsiranda Lietuvoje kalbos, kad žurnalistams už graudžius reportažus apie badaujančius nuteistuosius yra sumokama? Jeigu tai mūsų padoriosios žiniasklaidos šmeižimas, tai kodėl ta žiniasklaida apie kalinių gyvenimą šneka tiek daug, o apie jų aukų gyvenimą – tyli?

Viena iš kalinių „badavimo“ priežasčių buvo ta, kad numatyta apriboti sumas, kurias kaliniai gali išleisti maistui pirkti. Kaip jūs manote, kodėl visokių „centrinių“ laikraščių ir televizijų žurnalistai nepasidomi, ar tie valdiško maisto nemėgstantys kaliniai yra sumokėję jiems priteistas sumas, kurias jie skolingi jų nusikaltimų aukoms?

O jeigu ne – ar nereikėtų juos apskritai „pasodinti ant dietos“ – tik ant valdiško maisto, o jų sąskaitose esančius pinigus pervesti aukoms?

Tokios mintys mūsų „centriniams“ žurnalistams kažkodėl neateina. Dirbantiems komercinėse televizijose – na, dar galima suprasti, bet apie tai tyli ir valstybinė televizija. Tiesa, žodžio „valstybinė“ jos pavadinime nebėra.

Aukos – paskutinėje vietoje, budeliai – pirmoje. Nejaugi nebūtų galima susitvarkyti taip, kad nuteistieji neturėtų telefonų ir negalėtų plėšti senučių? Juk bausmių atlikimo vietose yra tokia priemonė, kaip kratos.

Aišku, kad ne, ir dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – jeigu kratos bus dažnos, pasipiktins ne tik nuteistieji, kurie gali vėl pradėti „badauti“, bet ir jų teisių gynėjai.

Antroji priežastis – jeigu kratos bus veiksmingos, kitaip tariant, jeigu nuteistiesiems perduoti telefonai bus paimami, tai gero uždarbio neteks tie, kurie nuteistiesiems pristato tuos telefonus. O kiek buvo atvejų, kai šituo užsiėmė kalinių prižiūrėtojai. O kiek atvejų neišaiškinta? Juk telefonų kaliniai turi pakankamai.

Ir valdininkai dar rimtais veidais stebisi, kad ryšio blokavimo įranga neveikia. Pažiūrėkit, kokie tie veidai platūs ir raudoni, nusipenėję. Kas čia gali veikti, jeigu tai nenaudinga?

Mūsų šalyje, verkia nuteistieji ir jų globėjai, neišskiriant gana didelės ir margos teisėsaugos minios, labai daug kalinių. Jie tikina, kad teistumų Lietuvoje vienam gyventojui tenka daugiau, negu kur nors kitur „demokratiškose“ šalyse.

Neseniai Anglijoje lietuvis vien tik už pasikėsinimą išprievartauti buvo nuteistas dvylikai metų. Pas mus už pavykusį išprievartavimą duoda ketvertą metų. Aritmetika paprasta: Lietuvoje prievartautojas per dvylika metų sugeba išprievartauti tris moteris ir užsidirbti tris teistumus.

Gal primityvokas paaiškinimas? Bet kol bus tokia tvarka, darbo užteks ir advokatams, ir teisėjams, ir prižiūrėtojams, ir kitiems, besirūpinantiems nuteistųjų gerove. O kaliniai – ką gi, jie tiesiog priversti badauti. Be tokių pramogų gulėti keletą metų nuobodoka būtų.