Skip to content

Tautos žadintojai pasiekė ryčiausią šalies tašką

Lina RAGINYTĖ

Rugsėjo 4 d. prasidėjusio istorinio žygio žemaitukų žirgais apie Lietuvą – „Žemė-žmogus-žirgas“ dalyviai, išvykę iš Vakarų Lietuvos ir pasiekę Rytus, rugsėjo 19-20 d. viešėjo Tverečiuje. Iš 12-os komandos narių Tverečių pasiekė jau 7-iese: 4 vyrai ir 3 merginos. Šeštadienio pavakarę atjoję į Tverečių, žygio dalyviai sekmadienį susitiko su vietos bendruomene, pasidalino patirtais įspūdžiais, surinko Lietuvai skirtus palinkėjimus, kuriuos raitasis paštas renka kiekvienoje stotelėje ir ankstų pirmadienio rytą, išvyko į Vosiūnus, o iš ten šalies pasieniu patraukė tolyn. Pagal  projektą planuojama apjoti Lietuvą nuo Šventosios pagal Latvijos, Baltarusijos, Lenkijos sieną bei Kaliningrado sritį ir, įveikus 1700 km, per 37 dienas vėl sugrįžti į Šventąją. Pusė kelio jau įveikta.

Pradžių pradžia

Žygis žirgais apie Lietuvą „Žemė-žmogus-žirgas“ 2015-09-04 – 2015-10-10 skirtas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25-ečiui, taip pat buvusiems 1935 m., 1975 m. žygiams žirgais atminti bei Etnografinių regionų metams. Žygio metu raiteliai ne tik kad keliauja ir grožisi gamta. Jie susitinka su vietiniais žmonėmis, bendruomenėmis, pagerbia mūsų etnokultūrinį ir istorinį palikimą. Ilgesniuose žygeivių sustojimuose prie jų prisijungia dar kiti komandos nariai.

Žygeiviai, kuriems vadovauja patyręs keliautojas Vaidotas Digaitis, žygį pradėjo nuo „Žemaičių alkos“ – 1988 m. ant dirbtinai supilto žvyro kalnelio įrengto kalendorinių skulptūrų rato. Iš  ten su savimi į kelionę pasiėmę ir šventąją ugnį, kuria ketina apjuosti visą Lietuvą, kad šioji saugotų mus, per dvi savaites, patyrę begalę nuotykių, atvyko į Rytus, į Tverečių.

Tverečiuje

Šeštadienio vakarą, tenujojusius apie 1 km asfaltu nuo Kačergiškės, pirmieji šiame krašte oficialiai žygeivius apie 18 val.  pasitiko MI. O pasiekusių Tverečių raitelių jau laukė seniūnaitis Darius Vitėnas. Darius, sužinojęs, kad teks atlikti tokią svarbią misiją – pasitikti istorinio žygio dalyvius (ir pačiam įeiti į istoriją), surado žygeiviams bei žirgams „namus“. Visą komandą priėmė Elena ir Rimantas Sekonai.

Sekmadienį, po šv. Mišių, Darius pakvietė vietos bendruomenę į susitikimą su žygeiviais kaimo seklyčioje. Šiek tiek pailsėję žygeiviai vėl švytėjo, nors šeštadienio pavakarę merginos atrodė liūdnokai. Į renginį atvyko ir Lietuvos žemaitukų arklių augintojų asociacijos administratorė Saulė Čepaitienė bei Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas Virginijus Jocys su kolege. V. Jocys, žygeivių iš akių nepaleidžiantis nuo pat kelionės pradžios, vietos bendruomenei pristatė visą žygio esmę bei „Terrapublikum“ leidyklos išleistą knygą „Lietuvos etnografiniai regionai“. Pristatydamas šią knygą V. Jocys priminė etnografinių regionų savitumų sudedamąsias dalis bei paaiškino, jog Etnografinės kultūros globos taryba prie šio žygio prisideda skleisdama žinias ir su vietiniais etninės kultūros puoselėtojais rengdama žygio dalyvių sustojimų vietose kultūrinius renginius. V. Jocys dovanų šią bei kitas knygas bei kitokios literatūros dovanų įteikė Tverečiaus seniūnei bei paprašė perduoti lauktuvių ir Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos bendruomenei. Vėliau žygio vadovas Vaidotas bei LŽAA atstovas Česlovas pasidalino mintimis bei įspūdžiais apie žygį.

Tverečėnams buvo suteikta garbė pasirašyti „Palinkėjimų Lietuvai knygoje“. Šia proga savo ir visų skaitytojų vardu linkėjimus užrašė ir MI. Vėliau vietos bendruomenė kiekvienas asmeniškai bendravo su žygeiviais, rinko autografus. Susitikimo pabaigoje visi įsiamžino su „Palinkėjimų Lietuvai knygomis“, su visų etnografinių regionų, istorine ir valstybine Lietuvos bei Žemaitukų arklių augintojų asociacijos vėliavomis.

Žygio akimirkos

Kadaise iki Juodosios jūros jojęs bei Baltijos jūrą apžygiavęs V.Digaitis teigia, kad šis žygis – tradicijos tąsa.

„1935 metais Lietuvą su trakėnų veislės kumele apjojo dzūkas Vaclovas Smalys. Jam reikėjo įveikti 1500 kilometrų. Po 40 metų visą Aukštaitiją apjojo Petras Vasinauskas ir iškart po to sukūrė Arklio muziejų. Vėl praėjo keturi dešimtmečiai – jojame aplink Lietuvą. Žygiuoti nėra taip paprasta. Kai kuriose vietose vežimo nepratempsi. Žmonės parodo kelią, tačiau paaiškėja, kad jo seniausiai nebėra – miręs kelias“, – sako Vaidotas.

Pirmosiomis dienomis žygeiviai įveikdavo trumpesnius atstumus, nes žirgams ir raiteliams reikia priprasti prie krūvių. Dabar, jei palankios kelionės sąlygos, per dieną įveikia apie 70 kilometrų.

Joja pagal tikslų režimą. Valandą – risčia. Vėliau dešimt minučių leidžia žirgams pailsėti. Tuo pačiu ir patys užkanda.

Česlovas  sako, kad senosios veislės žemaitukai jau tris kartus buvo ant išnykimo ribos. „Dabar jų tik 600. Mums privalu gelbėti šiuos arklius, nes kadaise jie išgelbėjo mus. Apie 1241 m. lietuvių mūšį su mongolais J. Kraševskis rašė: „… šis mušis sustabdė totorių invaziją Vakarų link, tad Europa yra skolinga Lietuvai, kad ji nebuvo sunaikinta“. Šie ir kiti mūšiai, staigūs manevrai, tolimi žygiai buvo galimi tik turint daug greitų, tvirtų ir ištvermingų žirgų. Todėl garsas apie žemaitukus buvo plačiai pasklidęs. Jūs klausiate, ar brangūs žemaitukai? Katinukai ir šuniukai yra brangūs, arkliai yra pigūs, o žmonės – nieko nekainuoja“, – mįslingai kalba Česlovas.

Kelerių metų tobula, išjodinėta, veislinė kumelė kainuoja 2000 Eur. Ir jos tikrai to vertos. Visus žygio dalyvius vienija ne tik meilė ir patriotiškumas Lietuvai, bet ir meilė žirgams, kartu visus arklininkus jungianti į Lietuvos žemaitukų arklių augintojų asociaciją (LŽAAA).

Tautos paslaptis

O vis dėlto… Kur slypi mūsų tautos sustabarėjimo paslaptis? Šimtai žmonių verčiasi per galvą įvairiais būdais stengdamiesi išjudinti ir pažadinti mūsų žmonių tautiškumą, pilietiškumą ir patriotiškumą organizuodami įvairias akcijas, žygius, renginius, programas, projektus – bet tauta abejinga. Pasklaidžius spaudą, puslapiuose mirga gražiausios fotografijos, socialiniai tinklai lūžta nuo širdį veriančių pasisakymų – bet iš tiesų tauta yra abejinga. Kur ta paslaptis? Kodėl mes taip ir negalime kaip tauta susivienyti, pakilti ir eiti išvien? Nes mumyse nebeliko užuojautos, o mūsų mintis užvaldęs godumas. Kiek iš mūsų sujaudino Ukrainos žmonių žūtys. Vieną kitą. Dauguma sunerimo, nes tuo metu buvo mados reikalas taip sureaguoti ir tiek. Realiai daugelį mūsų jaudina tik mūsų pačių ir mūsų šeimos narių gerovė. Taškas. O kaip sakė žygeivis Česlovas: Dabar kainą (vertę) turi tik kačiukai ir šuniukai. Nykstantys ir kažkada Lietuvą  išsaugoję žemaitukai palyginus su jais kainuoja labai mažai, na, o pats žmogus – visai bevertis. Štai tokia mūsų šalies politika, paremta Vakarų gerąja patirtimi ir išmintimi.

Autorės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje