Rugsėjį Dūkšte švęsti atlaidai ir minėtas miestelio kryžiaus pastatymo 25-metis

Lygiai prieš 25-erius metus, spalio pradžioje, ant kalnelio Dūkšto mieste buvo pastatytas dailus baltas kryžius. Šio kryžiaus pastatymo iniciatorė – tuo metu miestelyje gydytoja dirbusi Marija Kalvaitienė. Šį rudenį, po ketvirčio amžiaus, laiko dulkes nuo to meto įvykių nužėrė naujasis Dūkšto klebonas, žemaitis kun. Sigitas GRIGAS. Tai jis archyvuose radęs informacijos apie to meto mūsų krašto įvykius susisiekė su Lietuvos šaulių sąjungos nare gyd. Marija Kalvaitiene ir nusprendė atskleisti kai kurias net patiems dūkštiečiams nežinomas, o gal sąmoningai slėptas detales.

Atlaidų prasmė

Įprastas katalikiškų iškilmių pavadinimas „atlaidai“ toli gražu neišreiškia visos įvykio prasmės. Mat „atlaidai“ kyla iš žodžio „atleisti“. Žmogui rūpi „gauti“ atlaidus, kad po mirties „gautų“ amžinąjį gyvenimą. Taigi pats pavadinimas atspindi žmogaus rūpestį savimi. Matyt „atleidimo“ aspektas yra svarbus praktiškam lietuviui, kuris, skuba į parapijos iškilmes, idant susitaikytų su Dievu, gautų atlaidus ar įvairiopus palaiminimas.

Svarbu ir pats šventasis, kurio liturginėse iškilmėse ir vyksta atlaidai. Įprastai šventasis globoja vieną ar kitą gyvenimo sritį, į jį kreipiamasi dėl labai konkrečios pagalbos. Pavyzdžiui, šventas Florijonas saugo namus nuo gaisrų, o šventasis Antanas padeda surasti pamestus daiktus.

Iš principo, katalikiškojo liturginio kulto, taigi, ir bet kokių iškilmių ar „atlaidų“ pagrindinis įvykis yra šventosios Mišios, kurių metu yra sudabartinama Kryžiaus auka. Kataliko tikėjimas ir jo liturginė praktika remiasi būtent šiuo pagrindu.

Jeigu „atlaiduose“ dalyvaujame be šios nuostatos, tuomet ieškomas atleidimas ir neįvyksta, nes niekaip nedalyvaujama Kristaus atperkamojoje aukoje. Kryžius turi iškilti liturginio kulto ir tikinčiojo gyvenimo centre.

Kiekvienas nešam savo kryžių

Rugsėjo 13-ąją dūkštiečiai ir miesto svečiai šventė Šv. Kryžiaus Išaukštinimo atlaidus. Iškilmingą Šv. Kryžiaus Išaukštinimo atlaidų Sumą aukojo kun. S. Grigas. Atlaidų dalyviams malonų įspūdį paliko kunigo pasakytas pamokslas apie Kryžiaus prasmę, Kristaus kančią ir mirtį ant jo ir apie mūsų pačių kasdien nešamų ligų, vargų ir netekčių kryžių. Ir nors kunigas S. Grigas atvykęs į šiuos kraštus visai neseniai, jau spėjo susipažinti su bendruomene ir suprasti, kiek daug ir svarbių darbų jam teks nuveikti su savo parapijos bendruomene.

„Dievo realybės nerasime savo susikurptose saldžiai dvasingose fantazijose, susikurtose iliuzijose. Idant Dievas atsiskleistų savo realybėje, privalu savo tikėjimu ir gyvenimu išaukštinti šventąjį Kryžių. Iš Kryžiaus trykšta visa mūsų stiprybė ir galia, o kartu ir Kristaus vaikų tapatybė. Ne aš turiu gyventi pats savyje, bet Kryžius turi tarpti manyje Dievo meilės ir Dvasios šaltiniu. Jeigu krikščionybė išsižadės Kryžiaus, ji išsižadės pati savęs. Tada jos kelias vestų tiesai į istorijos šiukšlyną. Jokie gražūs pasakojimai ar kitokie išgyvenimai, susiję su Viešpaties vardu, nepakeis Jo tikrojo ir mylinčiojo „Tu“ atsiskleidimo Aukoje.

Vienintelis kiekvieno krikščionio ir kartu vienintelis Bažnyčios išlikimo savimi kelias yra Kryžiaus išaukštinimas. Tik tuomet tapsime tuo, kuo turime tapti žmonėms – Dievo palaimos šaltiniu“, – mintimis po pamaldų Dūkšto šv. Stanislovo Kostkos bažnyčioje švento Kryžiaus išaukštinimo iškilmių dieną dalijosi kun. Sigitas G.

Šv. Kryžiaus Išaukštinimo atlaidai baigėsi iškilminga procesija aplink bažnyčią.

Tiesa gydytojos lūpomis

Po atlaidų visi darnia eisena patraukė link miestelio kryžiaus. Kunigas S. Grigas archyviniuose bažnytiniuose dokumentuose rado įrašą apie šio kryžiaus pastatymą. Pasirodo, lygiai prieš ketvirtį amžiaus, itin sunkiomis ir nemaloniomis aplinkybėmis šio kryžiaus pastatymą inicijavo ir organizavo tuo metu miestelyje gydytoja dirbusi Marija Kalvaitienė.

„Vienu metu buvo nuspręsta statyti kryžių Ignalinoje ir… Dūkšte. Teko atlaikyti didžiulį vietos  valdžios spaudimą. Vis tik tokią „gėdą“ – kryžių, buvo nurodyta statyti kur nors „nematomoje“ vietoje. Panašiai ir buvo. Ignalinoje kryžius pastatytas prie pat geležinkelio, medžių apsuptyje, o Dūkšte – štai ant šio kalnelio, taip pat didžiulių medžių paunksnėje. Abiejų šių kryžių projekto autorius – visame pasaulyje Lietuvą garsinęs, pernai gruodį anapilin iškeliavęs architektas Valdas Ozarinskas. Medinį kryžių statyti bijojome, nes žinojome, kad jis tuoj pat bus nupjautas ar sudegintas, net nespėjus pašventinti. Sugalvojome kryžių lieti iš betono. Man labai pasisekė, nes kryžių pastatėme savo jėgomis: gerų žmonių ir Dievo pagalba. Ir nors iš pradžių rinkome pinigus, tų pinigėlių niekaip nebūtų užtekę (1500 rub.). Žinoma, pastačius kryžių, tuoj pat buvo paleistas gandas, kad štai Kalvaitienė pasisavino žmonių pinigus. Nieko panašaus. Surinktus pinigėlius padėjome atskiroje sąskaitoje ponios Laurinėnienės vardu. Vėliau, vykstant pinigų kaitai ir verčiantis iš vienų į kitus, tie pinigai taip ir kybojo toje sąskaitoje. Kai jau viskas stabilizavosi, visi tie 1500 Lt su sąrašu buvo perduoti kunigui Jonui Kardeliui.

Kai pasklido kalbos apie kryžių, aš tiek sulaukiau grasinimų telefonu, kad kitas vargu ar būtų išdrįsęs eiti iki galo, tačiau mane labai palaikė vyras. Paskutiniąją naktį iki kryžiaus šventinimo atvažiavo ir mano sesė, jos vyras su šunimis   pernakt saugojo kryžių nuo vandalizmo išpuolių. 

Tiesa, duobę šiam kryžiui rankomis kasė mano vyras. Šis kryžius sveria 12 tonų, 2,5 m yra po žeme, o 7,5 m – virš žemės. Nė vienos minutės nesigalėjau pradėjusi šį darbą. O dabar dar džiaugiuosi, visiems dūkštiečiams pasakiusi tiesą, išsklaidžiusi abejones ir nusiėmusi ilgus metus slėgusią naštą“, – sako gyd. M. Kalvaitienė.

Vėliau visi susirinko kultūros centre, kur įvyko bendra agapė. Buvo vaišinamasi pačių atsineštomis vaišėmis, bendraujama, susipažįstama, giedamos giesmės, dalijamasi įspūdžiais ir pan.