Skip to content

I aukštaits, i dzūks, i žemaits – visi utur i gied mielagianskai

Lina RAGINYTĖ

Praėjusį savaitgalį Mielagėnuose vyko vienas įsimintiniausių renginių mūsų krašte – „Kaip skamba gimtoji tarmė“. Ir nors dauguma jo dalyvių buvo tie patys žmonės, kurie keliauja iš vienos šventės kitą, iš vieno rajono kampelio – į kitą, šįkart kiekvienas atsiskleidė kitaip. Gal kitokį toną suteikė svečiai iš sostinės – mokslininkai, o gal nuo pirmosios renginio minutės visi kalbėję tarmiškai suvokė, kokie nepaprasti esą Lietuvos, Ignalinos ir Švenčionių, Mielagėnų žmonės, kai nesigėdydami kalba savąja tarme.

Priešistorė

Prieš dvejus metus Mielagėnuose viešėjusi dr. Jolita Urbanavičienė netikėtai užsuko pas Aldoną Misiūnienę. Tarmių tyrėjų ekspedicija, kuriai tada ir vadovavo dr. J. Urbanavičienė, Mielagėnų bibliotekininkę pasirinko atsitiktinai, tačiau būtent tas pasirinkimas ir nulėmė šį susitikimą. Aldonai rūpėjo ne tik „duoti“, bet ir „gauti“. Tad moteris, po kelių valandų pokalbio su mokslininke, nesidrovėdama pasidomėjo, o kokią gi naudą mielagėniškiai gaus iš šios ekspedicijos? O nauda – įdomios ir prasmingos 5 valandos kalbantis, klausantis, pokštaujant, o svarbiausia – kitomis akimis žiūrint į tai, kas atrodė visiems labai suprantama ir akivaizdu.

Ekspedicijos nauda

Didžiausią svarbios informacijos indėlį pateikė mokslininkų komanda: Vilniaus universiteto prof. dr. Vytautas Kardelis, jo sesuo dr. Daiva Kardelytė-Grinevičienė, dirbanti Lietuvių kalbos institute (abu linkmeniškiai) bei jau minėta dr. Jolita Urbanavičienė, taip pat dirbanti institute. Neatsiklikdami nuo mūsų, vietinių, vilniškiai svečiai taip pat kalbėjo skambia tarmiška kalba. Prof. Dr. V. Kardelis akcentavo tai, kad tarmė gyvena su žmogumi. Iškeliavus žmogui, iškeliauja ir tarmė. Kiekvienas žmogus unikalus savo tarme. Štai kodėl labai svarbu užfiksuoti kuo daugiau išskirtinių tarmės atvejų, stebėti jos kaitą, „kelią“, bei įvertinti laikmečių ir kitų kalbų įtaką. Mokslininkai teigė, kad tie patys mūsų (pasienio gyventojai Ignalinos, Švenčionių r.) žmonės galvoja, su kaimynais, svečiais ir kalbindami gyvūnus kalba skirtingomis kalbomis. Ne retas reiškinys, tačiau, pasak mokslininkų, labai unikalus, svarbus ir visai negėdingas, mūsų kraštuose – kada vienas žmogus kalba lietuviškai, tarmiškai, rusiškai arba lietuviškai, tarmiškai, lenkiškai arba lietuviškai, tarmiškai, rusiškai ir vokiškai. Tarkim, žmogus galvoja vokiškai, su šeimos nariais kalba tarmiškai, gyvūnus kalbina rusiškai, o viešai kalba lietuvių bendrine kalba. Tai normalu.

Pasikeitė pateikėjai

Žmones apklausiantys ekspedicijų dalyviai iš ankto numato pateikėjų grupes. Tai yra pasidaro kelionės žemėlapį. Jei aksčiau buvo labai griežtai apibrėžtos pateikėjų grupės, tai dabar viskas pasikeitė. Prieš kelis dešimtmečius studentai važiuodami į kaimus užrašinėti tarmių, turėdavo kalbėti tik su vyresnio amžiaus vyrai, kadangi buvo manyta, jog vyrai gyvena ten, kur ir gimę augę, o moterys pateikėjomis būti negalėjo, nes jos dažniausiai būna atitekėjusios į vyrų namus. Dabar pateikėjais gali būti ir vyrai, ir moterys, ir vaikai bet kokio amžiaus. Mat yra pakitusi nuostata dėl tarmių – tarmė gyvena su žmogumi. Ir, kaip sakė, renginio dalyvis žemaitis R. Akinskas, o jam pritarė ir mokslininkai, kalbėkite tarmiškai ir visada bus teisingai.

Atvykę svečiai dovanų atvežė visą „pundą“ knygų apie tarmes. O dr. V. Kardelis pakvietė norinčius gyvai pasiklausyti ir pažiūrėti pateikėjų įrašų registruotis jo administruojamoje svetainėje adresu: www.baze.vilniskiai.eu

Garbė tarmiškam žodžiui

Kai jau taip gražiai tarmiškai pakalbėjo profesorius, į sceną vienas po kito ėję renginio dalyviai nenusileido. Pirmieji pasirodė mielagėniškiai dainuodami ir skaitydami kraštietės Onos Černiauskaitės eilės. Tos pačios O. Černiauskaitės tapyti paveikslai puošė ir bendruomenės salę. Iš kart po mielagėniškių scenoje pasirodė Lietuvos cimbolų karalius Jonas Lechovickas. Jį pakeitė pasakorius Gabrielius Bielinis, pasakodamas nutikimus apie vilkus. Tarmišką poeziją skaitė Gaudentas Kurila. Miglė Kapliukaitė pasakojo pasakas, o jos senelis Jonas Černiauskas porino tikrus nutikimus apie mielagėniškius ir vokiečius turguje. Daugelį žiūrovų pakerėjo mažoji Jurgita ir jos broliukas Algirdas Pauliukėnai taip pat sekdami pasakas savo tarme. Scenoje pasirodžiusi Zosė (Valentina Sinkevič), skėlė iš širdies: ir dainomis, ir pasakojimais linksmindama žiūrovus. O Zosė (Birutė Malinauskienė) ir Antosė (Genė Saulienė) iš Daugėliškio atskleidė visas „gerų moterų“ ir dar „geresnių vyrų“ paslaptis. Joms antrino „Babučių kuperko“ moterys ir Janina Tuskenienė. Gražus akcentas – aukštaitės, dzūko ir žemaičio – muzikinis trio.

Savo įžvalgų neketinu Jums piršti – baigiamajam žodžiui panaudosiu renginyje išgirstus Romučio Akinsko baigiamuosius žodžius, o tiksliau – rimtą pokštą. Tiesa, atsiprašau autoriaus, bet rašysiu bendrine kalba ir tik pabaigą, kaip ir autorius, baigsiu mielagianskai, nes žemaitiškai nemoku nė žodelio.

Kaimynas kaimyno klausia:

–      Kas gi tau pasiuvo tokį gražų švarkelį?
–      Ai, buvau Paryžiuje pas labai gerą siuvėją.
–      O tai kur tas Paryžius?
–      O… už 3000 km!
–      Ale tu matai, šituokiam ažukumpy, a tuokis mudras siuviejas…

Visų čės, brungieji, būkiem tokie mudri ir razumni, o anie kiti teliek savuos ažukumpiuos!!!

Gaudentas KURILA / Cieksas ŽALBUNGIS
JAM

palungiej pasviris
saulen amarylis
cyli raudanas ja lūpas
kų pasakytų kų iškuždietų
jeigu galetų žadzį ištarc
vėjų vėjais nuplaukį
metai per širdzį
tava vardas
un akmenia juoda 

Rima ULEVIČIŪTĖ / KAKTUSIUKAS
SUGRĮŽAU

Šite balta, kap plunksnų prikritį
Iš dungaus in žemelas pilkas.
Aš girdėjau, kap žeimiškų rytų
Dievas audė nytely marškas. 

Ė kai skietas Dievuliui ažstrigą,
Aštuonnytis runkos ėmė siust.
Neradau aš keliūties pramintas
In baltojuncių pievų, laukų.

Išiejau, kur tik vedė akelas, –
Tiaip narėjas sugrįžt, net griaudu
Atisgrįžus in savą pirkely
Nemaciau auksą kvorbas šiaudų.

Jai kuprinį iš milą uždieją,
Baltu gozu aprėdė kaipmat.
Rpdas, niekur išeit nesuspėjau,m 
A jau pėdas ataušą parnakt.

Susbuntują man žiemas i vasaras,
Šitiek metų ieškajau tavy,
Priglaudziu sau galvely
Atšlaimi prie akmenią,
Ė širdy tuksi metai gyvi.

Autorės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje