Papasakosiu įvykį, kurį daug metų nešiojau širdy ir vis norėjau pasidalinti su ignaliniečiais. Žinau, kad daugelis iš jūsų esate gyvenime patyrę keistų sutapimų, nuojautų ar sapnų, kurie jus nustebino. Tačiau mokykloje įgytas gamtamokslinis pasaulio paveikslas neįsileidžia keistų potyrių į „normalių žinių“ audinį. Jūs gėdinatės nepaaiškinamų dalykų, ar nerandat tinkamų žodžių pasidalinimui su artimiausias.

1994 m. aš, vidiškietis, suplanavau kelionę į Visaginą. Prieš rytą mane aplankė neįprastai didelės detalizuotos raiškos sapnas. Matau, einu aš link Ignalinos geležinkelio stoties. Kas atsimenate, buvo tokia metalinė tvorelė, skirianti šaligatvį nuo taksi automobilių aikštelės. Einu palei ją, štai jau stotis, o prie įėjimo matau panelę. Tą, kurią mylėjau, bet jau buvome išsiskyrę. Ten dar kioskai tokie stovėjo prie stoties, priekyje – kas atsimenate. Ir štai, ji ten stovi prie įėjimo lauke, apsirengusi geltonais marškinėliais, vadinamais „maikute“. Niekad nebuvau jos matęs su tokiais marškinėliais. Sapnas, kuris buvo kino filmo realistiškumo, šioje vietoje, baigėsi. Nubudau: pojūtis kažko lengvo, ramaus, šviesaus.

Ryte atvažiavau į Ignaliną, einu į traukinių stotį. Štai ta tvorelė ir jaučiu, kad nuo šitos vietos ima tiksliai vykti tai, ką mačiau sapne. Toks įspūdis, kad realybė vyko sapne, o čia aš tik viską pakartoju. Einu. Stotis jau čia pat. Staiga toptelėjo mintis – tuoj pamatysiu ją ten stovinčią, su ta geltona „maikute“. Nuostabos lyg ir nebuvo, bet tikrai radau panelę, stovinčią lygiai toje vietoje, prie stoties įėjimo, dėvinčią geltonus marškinėlius.

Tais laikais nebuvau prisikaitęs jokios dvasinės literatūros, todėl labai svarbi man pačiam ta autentiška mintis, kaip sau paaiškinau įvykusį reiškinį. Taigi – pagalvojau – yra kažkokia protinga būtybė, kuri gali žinoti ateitį ir atsiųsti kokį siužetą sapno pavidalu. Man tokio štai paaiškinimo sau kaip ir pakako, taigi nusiraminau. Niekam to nepasakojau. Visgi keistas prieštaringumas buvo akivaizdus. Juk mes visi natūraliai galvojam jog kas dar neįvyko – to nėra. Ir kad nieks negali žinoti ateities. O čia – akivaizdu, bet neįtikėtina.

Deja, tuo metu dar neturėjau dvasinių žinių, kad galėčiau mintyse plėtoti šio prieštaravimo problematiką. Jau vėliau, kai 1996 m. prie Velykų stalo su šeima bežiūrint filmą „Jėzus“ mano širdį smarkiai palietė Evangelijos žinia, aš godžiai ėmiau rinkti informaciją apie dvasinius dalykus. Kai studijavau Šventąjį Raštą, kartais ateidavo abejonių, tai būtent tas sapnas savo antgamtiškumo realumu padėdavo nugalėti abejones. Aš turėjau savo patirties patvirtinimą, kad egzistuoja paralelinis pasaulis, kuris yra ir Biblijoje aprašytų įvykių pagrindas. Šis paralelinis pasaulis netikėtai įsiverždamas į mūsų įprastą gyvenimo vaizdą sukelia neįprastų klausimų. Dauguma žmonių, kurie kažką patyrė, panašu, atsakymų ir neieško. Užgniaužia neįprastas patirtis savy.

Man nebuvo lengva ir vėliau „atkoduoti“ to sapno prasmę. Vieną dalyką supratau aiškiai – juk mano buvo duota pasirinkti – ar užkalbinti stovinčią panelę, ar ne. Sapno vaizdas sustojo ties ta vieta, kur atsirado mano pasirinkimo galimybė. Vadinasi, gyvenimas nėra fatališkas, iš anksto nulemtas. Tas, kas valdo laiką, žmogui leidžia pasirinkti. Tada tie visi šamanai ir būrėjai, kurie neva nupasakoja „neišvengiamą“ žmogaus ateitį – meluoja! Mat žmogui, kuris turi laisvą valią, o ta Aukščiausia Būtybė, kuri turi galimybę apskaičiuoti visus variantus į priekį, gerbia žmogaus pasirinkimą.

Tą panelę aš tikrai mylėjau, ilgėjausi… ir meilė padarė stebuklą. Nors aš ir neatnaujinau su ja santykių – aš kaip didžiulę gyvenimo dovaną gavau šią antgamtinę patirtį. Tiesa, traukinyje buvau prie jos priėjęs, bet apie sapną nieko nesakiau.

Prieš keletą metų parduotuvėje pamačiau kadaise mylėtos panelės brolį. Jis žvelgė į mane dramatiškai skvarbiomis ir skausmą tramdančiomis akimis. Praėjo dar truputis laiko ir parduotuvėje „Danalta“ sutikau panelės motiną. Mes buvome pažįstami. Ji šauni ir draugiška moteris. Užkalbinau ją. Kadangi „Danalta“ yra būtent toje vietoje, kur vyko mano parašytas įvykis, nusprendžiau papasakoti moteriai apie sapną ir jos dukters vaidmenį tame. Nežinau, ar mano pasakojimas jai buvo kuo nors svarbus, bet susirūpinęs jos veidas kėlė nerimą. To nerimo priežastis paaiškėjo – jos sūnus, kurį neseniai buvau matęs taip dramatiškai žvelgiantį, sergantis vėžiu. Tai štai klausimas – ar žinojimas, kad egzistuoja antgamtiniai reiškiniai gali padėti patikėti antgamtiniais išgijimais???

Mes esame gamtos mokslinio mąstymo ir materialistinės kultūros žmonės. Nesame linkę tikėti antgamtiniais reiškiniais. O jau jie kas pavartoja žodį „stebuklas“, tai apskritai pasitikėjimas dingsta akimirksniu. Tiesa, katalikų religija kaip ir draugauja su antgamtiška. Visgi, čia santykiai su antgamtiška daugiau simbolinio pobūdžio, o gyvenime vadovaujamasi fizika.

Manau, kad apie stebuklus ir antgamtinius reiškinius turime kalbėti, nes tai gali pažadinti viltį sergantiems bauginančiomis ligomis. Juk kartais jiems lieka tikėtis tik antgamtines pagalba. Žinomiausias iš laikomų antgamtiniais reiškinių paminėtinas „malonės ugnies“ faktas Jeruzalėje. Provoslaviškoje šventykloje kasmet per didįjį šeštadienį pati įsižiebia ugnis, tam specialiai paruoštame degle. Šioje „Jėzaus prisikėlimo“ šventykloje Jeruzalėje vadinamoji „blogodatnyj ogon“ domina mokslininkus. Jie pasigamino prietaisų kompleksą savaime užsižiebiančiai ugniai tirti. Matavo elektromagnetinio lauko svyravimus, stebėjosi gautais duomenimis. Internete pilna video medžiagos, skepticizmo ten irgi netrūksta.

Ir dar. Kvantinės fizikos srityje kai kurie mokslininkai teigia, kad mažiausioji dalelė elgiasi jau ne pagal įprastus gamtos dėsniu, o reaguoja į žmogaus valią, į nukreiptą dėmesį.

Jeigu mes vargais negalais pripažinom nepaprastų reiškinių realumą, visgi yra daug svarbesnis klausimas. Skamba taip: ar tie reiškiniai tik nepažintos materijos žaidimas, ar tai Aukštesnio proto ir valios valdomi efektai.

Krikščionis tikinčiojo žmogaus pozicija remiasi būtent dieviškojo Asmens valios pripažinimu ir pasitikėjimu ja. Jei taip, liaudiškai tariant, – ko gi iš mūsų nori ir tikisi tas antgamtinis Asmuo?! Apibendrinant žinomus krikščioniškus raštus, matosi ryški tendencija, kad tas Asmuo nori PADĖTI! Raštai išsamiai aptaria klausimus, kodėl ta pagalba karatais nepasiekia žmogaus. Užduosiu ir jums klausimą: kaip galima Jums padėti, jeigu Jūs pats su intensyviai kenkiate??? Žmogus su  dideliu azartu, skoningai ir išradingai sau KENKIA. Nekalbu jau apie alkoholį ir tabaką. Maža to, kad žmogus nesidomi gyvenimo instrukcija – biblija, jis godžiai vartoja begalę informacijos, kuri sėja jam nerimą, baimę, neapykantą… arba kaitina griovimo aistras. Kai ateina atpildas… skaudžios pasekmės, tada „kaltos aplinkybės ir aplinkiniai“. O jeigu susivokiama, kad „yra Dievas“, tai KALTAS ir JIS!

Jeigu atsitinka kokia negerovė su mūsų artimu žmogumi, mes pilni gailesčio ir noro padėti. Iš kur mumyse tas gailestis ir altruizmas? Raštas sako, „kadangi Dievas yra gailestingas ir mus sutvėrė pagal save“. O mes galvojame, kad gerumas yra iš mūsų ir jau mums mūsų kenčiančio artimo gaila labiau negu Dievui.

Neabejoju, kad daugelis iš Jūsų esate girdėję apie tam tikrų asmenų mėginimus gydytis dvasiniais būdais – energetiniu poveikiu arba malda. Tie, kas praktikuoja visas tas „energetikas“, matyt galvoja, kad egzistuoja tik jiems žinomi dėsniai. Juos įvaldę jie tarsi įgyja įtaką negaluojančiojo kūnui. O kas, jeigu teisūs tikintieji, kuriems virš visų tų dėsnių yra Aukštesnis Asmuo. Jeigu mes turime reikalą su to Asmens valia, tada Jo neįvaldysi, kaip kad „sausą materialų dėsnį“. Tada ryškėja klausimas – ar įmanoma pasitikėti tuo Asmeniu ir kokios garantijos, kad Jis padės?! Žinoti,… jeigu yra tik dėsniai nesuveiks. Šimtaprocentinę garantiją tegali duoti tik Asmuo, jeigu visi tie dėsniai Jo valioje.

Senajame Testamente žydų tautai per pranašą Dievas prisistato: „Aš esu Dievas, tavo Gydytojas“. Bet ar mes kada nors štai tokiu vardu suvokėm Dievą? Ar mūsų kultūroje kada nors buvo susivokta ir išplėtota būtent tokia Dievo samprata??? Apskritai, ar mes kada nors susimąstėme, kad Dievas yra Asmuo, kuris gali tave suprasti, užjausti, gailėti ir net MYLĖTI?! Žinote, to, ko mes nepažįstame, to BIJOM. Čia kaip ir tų pabėgėlių iš Sirijos. Jeigu mes niekad nesuvokėm Dievo kaip Asmens, apskritai, kaip gi mes Juo pasitikėsime?! Aišku, galvosime, kad Jam gaila tų stebuklų. Būstų negaila, tai jie pasipiltų į kairę ir į dešinę, mes juos kasdien matytume. Bet tai, kad nėra stebuklų  rodo, jog mes, visuomenė, bijom, o ne PASITIKIM. Čia kaip ir žmogum – jeigu tu jo bijai, niekas neisi prašyt pagalbos, greičiau saugosies, kad jis tau nejučia ko nors neiškrėstų…

Biblija sako per apaštalą Joną: „Dievas yra Meilė“. Gerbiami ignaliniečiai, gal mes nuo dabar galėtume pradėti siekti štai tokio supratimo? Nes kol kas visuotinėje-kultūrinėje sąmonėje tai tik – skambi frazė. O  siekiamybė, kad frazė „Dievas yra Meilė“ būtų mūsų širdžių kasdienis jausmas. Tada, mieli ignaliniečiai, ateis noras nešioti vieni kitų naštas. Tada bus nesunku tikėti, kad ir Viešpats Dievas vieną dieną paims tave slegiančią naštą… ir neš kartu su tavim.

Tikiu, kad šis rašinys Jumyse sužadino gyvas mintis ir jausmus.

Tegu iš šio laikraščio puslapių kilęs impulsas sklinda toliau!

Tepasklinda žmonėse, tepasiekia šios visuomenės širdis ir tepripildo vilties, gerumo ir tikėjimo. Ignaliniečiai, juk Jūs turite širdyse gražių, taurių jausmų ir siekių. Parodykite juos, kam Jūs juos gniaužiat savy daugybę metų, kam Jūs juos taupot?!