Prieš šimtą metų, 1915 m. rugsėjo 14 d., amžino poilsio Kaltanėnų kapinėse atgulė knygnešys, švietėjas, kunigas kanauninkas Jonas Burba. Šimtas metų – tai ištisas amžius, bet ir po šimto metų, jau XXI a. mes dažnai minime šį žmogų, palikusį tuometinėje Švenčionių apskrityje ryškų pėdsaką, kuris neblėsta laike. Čia labai tiktų kun. Jono Burbos amžininkės, vokiečių rašytojos Izoldos Kurc (1853–1944) žodžiai: „Kas sugeba kiekvienai akimirkai suteikti prasmingą turinį, tas pratęsia savo gyvenimą iki begalybės“. Eina laikas, bet kun. Jono Burbos per ganą trumpą gyvenimą nuveikti darbai, kurių vienas svarbiausių – lietuvybės puoselėjimas rusinamame ir lenkinamame krašte – lyg kelrodė žvaigždė, skatinanti mus ir XXI a. dažnai prisiminti šį taurų žmogų.

Būsimas kunigas, knygnešys, lietuvybės puoselėtojas gimė 1853 m. birželio 16 d. Čypiškiuose prie Skapiškio (dabar – Kupiškio r.). Tėvams persikėlus gyventi į Švenčionis (Kupiškio bibliotekos inf.), mokėsi Švenčionių gimnazijoje, po to įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, kurią baigė 1878 m. Dar besimokydamas kunigų seminarijoje, jis aktyviai dalyvavo klierikų sambūriuose, už tai 1875 m. vos nebuvo pašalintas iš seminarijos, o ją baigęs, paskirtas vikaru į Dysnos (Baltarusija) parapiją. Po poros metų jau kaip klebonas, kunigavo Prozorkų (Baltarusija) parapijoje, o iš ten 1882 m. kun. J. Burba buvo paskirtas klebonu į Tverečiaus parapiją.

Per penketą metų, praleistų Tverečiuje, klebonas J. Burba nuveikė daug prasmingų darbų. Vadovaudamas Tverečiaus parapijai, jis sudarė sąlygas lietuviškos spaudos platinimui. Kadangi rusų caro valdžios pareigūnas uriadnikas gyveno tolokai, maždaug už 15 km, Mielagėnuose, ir Tverečiuje lankydavosi gana retai, tai lietuviška spauda ilgą laiką buvo platinama beveik netrukdomai, o kai iškildavo sunkumų, tai klebonas J. Burba rasdavo, kaip apgauti caro valdininkus. Tverečiaus parapijoje klebonas J. Burba energingai kovojo su girtavimu, organizavo daraktorius, o pastebėjęs gabesnius vaikus, įkalbinėjo tėvus leisti vaikus mokytis į Vilnių. Tą jis darė ir vėliau, klebonaudamas kitose parapijose, o pirmoji parapija, kurioje jis pratęsė savo pradėtus darbus, buvo Daugėliškio parapija. Čia tuomet nebuvo net bažnyčios – Senajame Daugėliškyje stovėjusi medinė bažnyčia 1886 m. buvo sudegusi, ir nors buvo planuojama statyti mūrinę, caro valdžia leidimo nedavė ir teko statyti medinę. Ir klebonui J. Burbai vadovaujant, 1889 m. bažnyčia buvo užbaigta ir pašventinta. Ši bažnyčia stovi iki šiol, o apie tai, kad bažnyčios statybai vadovavo kun. J. Burba, byloja atminimo lenta, įmūryta bažnyčios sienoje.

Per 15 metų Daugėliškio parapijoje klebonas J. Burba ne tik bažnyčią pastatė, bet ir blaivybę propagavo, lietuvybę puoselėjo, o lietuviškos spaudos platinime jo geriausiu pagalbininku buvo zakristijonas Mykolas Cicėnas. Tokie kunigai, kaip J. Burba, nebuvo mėgstami okupacinių valdžių ir, matyt, ne be tos valdžios pastangų bažnytinė valdžia dažnai kilnodavo tokius kunigus iš parapijos į parapiją. 15 metų, praleistų Daugėliškyje, buvo ilgiausias laiko tarpas kun. J. Burbos kunigystės kelyje.

1903 m. jis perkeltas į Švenčionis ir čia iki 1909 m. ėjo ne tik klebono, bet ir Švenčionių dekano pareigas. B. Kvyklio enciklopedijoje rašoma, kad kun. J. Burba ir Švenčionyse tęsė ne tik sielovadinę, bet ir švietėjišką savo misiją. Rėmė knygnešius, lietuviškos spaudos platinimą, čia jo pagalbininkais, puoselėjant lietuvybę, buvo vikarai kunigai K. Karvelis, M. Maželis, A. Matevičius. Čia, kaip ir kitose parapijose, pastebėjęs gabius vaikus, įkalbinėjo jų tėvus leisti vaikus mokytis. Kaip patį ryškiausią galima pateikti farmacininko, botaniko, prof. Kazimiero Grybausko pavyzdį. Pastebėjęs, kad jaunuolis domisi vaistiniais augalais, renka jų herbariumus, rekomendavo vykti į Kijevą pas pažįstamą vaistininką, ko gero, dar ir finansiškai parėmė. Taip Lietuva, o ir mūsų kraštas, sulaukė vieno žymiausių farmacininkų, botanikų, kuris nepamiršo ne tik gimtųjų Dotinėnų, bet dažnai lankydavosi Palūšėje, kur vėliau persikėlė gyventi Kazimiero Grybausko tėvai.

Bet grįžkime prie kun. J. Burbos. Jis ne tik rūpinosi lietuviškos spaudos platinimu, bet ir pats rašė, buvo vienas geriausių to laiko pamokslininkų. Jau gerokai vėliau Švenčionių klebonijos palėpėje buvo rasti kunigo pamokslai, kurie buvo perduoti Mokslų akademijos bibliotekai.

Amžininkai apie kun. J. Burbą pasakoja jį buvus ne tik puikų organizatorių, sugebėdavusį išsisukti iš kebliausių situacijų, bet ir mokėjusį šmaikščiai pajuokauti. Tuo metu, kai J. Burba buvo Švenčionių dekanas, vis dažniau imta kalbėti apie Švenčionėlių parapijos įkūrimą ir dekanas J. Burba ėmėsi šio reikalo. Jis sugebėjo ne tik Šv. Edvardo parapiją įkurti, bet ir pirmą bažnytėlę 1905–1907 m. pastatė, kuri iki 1959 m. išstovėjo. 1907 m. Vilniaus vyskupas baronas fon der Ropas, palaiminęs Švenčionėlių parapijos įkūrimą, kun. J. Burbai suteikė tais laikais aukščiausią kunigo titulą – garbės kanauninkas. Beje, pats vyskupas savo liberaliomis pažiūromis užrūstino caro valdžią ir buvo ištremtas į Sibirą.

Kada tiksliai Švenčionėliuose buvo aukotos pirmosios šv. Mišios – sunku pasakyti. Galima daryti prielaidą, kad 1905 birželį, nes prieš keletą metų Švenčionėlių klebonui Edmundui Paulioniui viena parapijietė iš Dotinėnų padovanojo paveikslėlį, kuriame užrašyta, kad kun. J. Burba 1905 m. birželio 9 d. iškilmingai laikė pirmąsias Mišias. Žinoma, tai tik prielaida ir dar vienas kuklus kun. J. Burbos darbų ir veiklos įrodymas. Švenčionių bažnyčioje kilus konfliktui tarp lietuvių ir lenkų tikinčiųjų, tai buvo puiki proga dar kartą iškelti lietuvybės puoselėtoją kunigą, garbės kanauninką J. Burbą iš Švenčionių į kitą parapiją. Taip 1910–1911 jis kunigavo Nočioje, po to kitose Vilniaus vyskupijos parapijose, o 1913–1914 m. vėl buvo paskirtas į Daugėliškio parapiją klebonu savo pastatytoje bažnyčioje, bet čia kunigą pakirto liga ir jis persikėlė pas Kaltanėnuose kunigavusį giminaitį M. Meštikį. 1915 m. rugsėjo 14 d. kunigas, garbės kanauninkas Jonas Burba mirė, palaidotas ne bažnyčios šventoriuje, o Kaltanėnų kapinėse.

Praėjo šimtas metų nuo šio šviesaus žmogaus mirties, bet jo darbai neužmiršti, jo pavardė įrašyta knygnešių sienoje Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, o ir mes, minėdami bažnyčių ir parapijų jubiliejus, vis prisimename kun. J. Burbą, kuris buvo ne tik sielų ganytojas, bet ir knygnešys, lietuvybės skleidėjas ir puoselėtojas. Sunku įsivaizduoti, ar nebūtų surusėjusios ar sulenkėjusios tokios lietuviškos parapijos kaip Tverečiaus, Daugėliškio, o ir Švenčionių parapijoje lietuvių ir lenkų parapijiečių santykis butų buvęs kitoks, jei ne tokie kunigai, kaip Jonas Burba, kurio gyvenimas ir XXI a. gali daugeliui būti pavyzdžiu, kaip reikia mylėti savo Tėvynę, savo kalbą.