Skip to content

Vanduo – žemės auksas visomis prasmėmis

Lina RAGINYTĖ

„Su ES projektais dirbame jau nemažai metų, ir nėra tos savaitės, kad kas nors nepasakytų, kad mes „savinamės“ ES lėšas ir nepadarom to, ką turėtume padaryti. Nekalbėsiu už visas sritis – tik už savo, tačiau labai norėčiau, kad kas nors ateitų ir paaiškintų, kaip gi mes savinamės tas lėšas? Žmonės įsivaizduoja, kad prikrovė Briuselyje geri žmonės lagaminėlį šlamančiųjų ir atsiuntė į Ignaliną, į UAB „Ignalinos vanduo“. Atleiskite už tokį stačiokiškumą, tačiau kaip kitaip išaiškinti žmonėms (aiškinti reikia kuo paprasčiau ir smulkiau, jei nori būti bent iš dalies suprastas – autor. past.), kaip yra iš tikrųjų. Nuo sumanymo iki paraiškos pateikimo, nuo finansavimo gavimo iki galutinio darbų priėmimo bei atsiskaitymo – viskas iki paprasčiausio dokumento (pažymos) tikrinama ir kontroliuojama net kelių agentūros ekspertų. Tad teigti, kad UAB „Ignalinos vanduo“ savavališkai kažkur panaudojo pinigus ir nepadarė to, ką turėjo padaryti – tiesiog nelogiška“, – sako UAB „Ignalinos vanduo“ direktorius Valentas Šimonis. 

Į redakciją kreipėsi Grybėnų kaimo gyventoja Teresė Poškienė (gyventi ir Grybėnuose, ir Vilniuje). Moteris įsitikinusi, kad Grybėnuose, tiesiant vandentiekio tinklus, ne viskas atlikta sklandžiai, skaidriai ir teisingai, mat šiam projektui buvo gautos lėšos iš Europos Sąjungos, o štai dalis kaimo gyventojų (5 namai) palikti, kaip ir buvo, be vandens.

Iš ponios Teresės laiško rajono savivaldybės administracijos direktoriui Vidui Kreivėnui:

„2013 m. žiemą galutinai prakiuro mūsų kaimo lopytas perlopytas vandens bokštas. Prakiuro, o kadangi tai atsitiko žiemą, bėgantis ir šąlantis vanduo suformavo ledo kalną, kurį treniruotėms naudojo net alpinistai iš Vilniaus (apie tai buvo rašyta ir MI – autor. past.). Žinomą posakį „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“ patvirtino faktas, kad rajono savivaldybė savo amžių atgyvenusį senolį vandens bokštą nutarė pakeisti vandentiekiu. Kiek mums žinoma, tam buvo skirta nei daug, nei mažai – 200 tūkst. litų. Darbai pradėti praėjusių 2014 m. vasarą ir tęsėsi iki rudens. Sustojus darbams, mes, t. y. tų gryčių, ties kuriomis buvo sustabdyta tiesiamo vandens trasa, savininkai nieko blogo nepagalvojome. Manėme, kad sustabdyta laikinai, tačiau pavasarį sužinojome, kad darbai baigti…

Tokiu būdu su Grybėnų vandentiekiu išėjo kaip senovės lietuvių pasakoje – pusė lupto, pusė skusto – kaimas kaip ir turi vandentiekį, tačiau ne visi gali naudotis, nes jis nenutiestas iki likusių 5 kaimo namų. Tai dabar nelabai suprantame, ar čia mes kažkuo nusikaltome, ar tie grybėniškiai, kuriems nusišypsojo laimė ir vanduo juos pasiekė, kažkuo nusipelnė labiau už mus…“.

Grybėnų kaimo gyventojų vardu buvo užduoti ir keli klausimas savivaldybės administracijai apie projektą ir galimą darbų tęstinumą.

Administracijos direktoriaus pavaduotojas Donatas Mačys išsamiai atsakė p. Teresei į klausimus, pateikė planus, deklaracijas. Dokumentų kopijos pateiktos ir redakcijai.

Vandentiekio trasos Grybienų kaimo gyvenvietėje tiekimo projektui panaudota 145 173,98 Eur (400 850,25 Lt). Tai – Europos Žemės ūkio fondo kaimo plėtros ir 10 proc. savivaldybės biudžeto lėšos. Projektas galutinai užbaigtas, visos numatytos veiklos įvykdytos. Su visa dokumentacija gyventojai gali susipažinti Kazitiškio seniūnijoje.

Paskutimams 5 namams vandentiekio magistraliniai tinklai nebuvo pakloti dėl lėšų stokos. Projektas skirtas magistralinių vandentiekio tinklų tiesimui. Atšakos į namus yra privati nuosavybė ir ji Europos Sąjungos lėšomis nefinansuojama.

Grybėnų istorija – ne vienintelė rajone. Tokių atvejų yra buvę ir kitur. Paskutinis toks – Palūšėje. Tada taip pat pritrūkus lėšų, be vandens trasos buvo likę du namai. Kadangi tai tebuvo kelių dešimčių metrų atstumas, problema buvo sprendžiama paprasčiau. Grybėnų 5 namai, pasak V. Šimonio, yra nutolę nuo kaimo dideliu atstumu, ir norint visiems iki namų valdos išvedžioti trasas, reiktų labai daug lėšų, kurių agentūra neskirs. Priežastis paprasta. Vandentiekio trasos tiesimo finansavimui viena iš sąlygų – vartotojų užtikrinimas ir, žinoma, galimas darbų atsipirkimas. Jei kalbėti apie šį konkretų atvejį, tai tokios garantijos niekas negali suteikti. Pasvajokime. Jei rajono savivaldybė skiria lėšų (ES to nefinansuos), o UAB „Ignalinos vanduo“ nutiesia kelis šimtus metrų vandentiekio tinklų už didželius pinigus ir niekas nesijungia prie jų, ar prisijungia vienas gyventojas, kuris per metus sunaudoja 2 kubus vandens, štai tada bet kuris pilietis gali kuo rimčiausiai apkaltinti savivaldybę lėšų švaistymu.

Šioje istorijoje turbūt svarbiausia, kad žmonės kalbasi, aiškinasi – nepalieka neišsakytų minčių, abejonių, kurios dažnai perauga į neregėto mąsto sensacijas. Reikia viską aiškintis čia ir dabar, tokiu būdu išvengiant aibės bereikalingų nesusipratimų ir klaidingų interpretacijų, kada žmogaus protas pajungia savas, dažniausia negatyvias fantazijas. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje