Skip to content

Versle svarbu suvokti pustonius

MI informacija

Vienaip ar kitaip kultūros finansavimas priklauso nuo verslo sėkmės. Tai ir atskaitymai į biudžetą, ir verslininkų neatlygintina parama renginių organizatoriams. Ar pats verslas gali būti kultūrinių vertybių, vidinių nuostatų kūrėjas, senųjų tradicijų puoselėtojas ir naujųjų kūrėjas? Gali, jei verslininkas atitinkamoje aplinkoje veikia socialiai atsakingai. Tai puikiai iliustruoja Ignalinoje ir Visagine veikiančios UAB „Namų fabrikas“ įmonės: restoranas viešbutis ir pramogų parkas Ignalinoje „Žuvėdra“ bei Visagine „Trečias blokas“  taip pat bendrovės įkurtas ir dar neseniai jai priklausęs „Prospektas“.

Įmonės vadovas Petras Mačiulis (vyresnysis) kalbinamas apie atsakingai, atsižvelgiant į vietovės gyventojų mentalitetą ir poreikius, plėtojamą verslą sakė, kad ne viskas įspraudžiama į verslo rėmus. Verslo patirtį įgijo kurdamas ir plėtodamas statybų, medžio apdirbimo sritis kituose Lietuvos regionuose, bet nuolat jautė poreikį kurti grožį, su žmonėmis bendrauti emociniame, estetiniame lygmenyje. Taip susiformavo maitinimo ir apgyvendinimo verslo plėtros vizija. Iš pietinės Lietuvos dalies „perkraustydamas“ verslą į rytinę šalies pusę, svarstė įvairius variantus: gal rekonstruoti malūną Molėtuose? O gal apleistą, ilgą istoriją turintį restoraną Ignalinoje? Apsistojo ties pastarąja mintimi. Svajonę neįgyvendinamą padaro tik mintis apie nesėkmę. Petras vyresnysis apie nesėkmes negalvojo, nes gerai išanalizavo tokių paslaugų poreikį, lankytojų srautus, jų poreikius ir galimybes. Analizuodamas formavo ir numatomas teikti paslaugas, aplinką, kurioje jos bus teikiamos. Aišku, reikėjo drąsos, stovėti tvirtai ant žemės, kuomet visi sakė, kad senoji „Žuvėdra“ tiek apleista, kad jos nebeįmanoma prikelti, kai vietos verslininkai atsitraukė. Šiandieną reikėjo aukoti dėl rytojaus, žinomus dalykus aukoti dėl nežinomų, bendrauti, derinti, tirti…

1946 m. dabartinėje „Žuvėdros“ vietoje buvo žibalo parduotuvėlė, 1962 m. – alaus baras, po to – stiklinis paviljonas  baras, 1982 m. išdygo tam laikui modernus plytinis mūriukas, kuriame veikė baras ir kavinė. Visi „būviai“ pristatomi restorano foto galerijoje. 2004 m. senoji „Žuvėdra“ pradėjo skrydį į naują gyvenimą, senasis mūras atsinaujino, kiek padidėjo, atsirado krašto architektūrai būdingesnių statybinių medžiagų – medžio, lauko akmenų. 2005 m. ji jau buvo pasidabinusi nauju rūbu. Šiemet „Žuvėdra“ – restoranas, viešbutis, pramogų parkas – didžiuodamasi jau gali pasakoti pirmojo savo veiklos dešimtmečio sėkmes ir praradimus. Vilius Cibulskas – „Žuvėdrai“ besikuriant buvęs Utenos apskrities vadovu – mena diskusijas dėl pavadinimo. Kuomet pasirašinėjo įvairius derinimo dokumentus, pasiūlė nekeisti pavadinimo, nes ne vienos kartos Ignalinos gyventojui pasakęs pavadinimą „Žuvėdra“, visada būsi tikras, kad kalbama apie tą patį objektą, jo paskirtį ir vietą. Naujasis pavadinimas gali įnešti sumaišties ir reikalauti didesnių sąnaudų reklamai. P. Mačiulis atsimena, kad buvo minčių kažkaip labiau „priartinti“ įstaigos pavadinimą prie vietinio žodyno, išsiaiškino net žuvėdrų paplitimo arealą. Ir nusprendė neapsunkinti žmonių galvų naujadarais. Naujiena turėjo tapti ne pavadinimas, o teikiamų paslaugų kokybė ir aplinka, kurioje jos teikiamos. Savininkas sako, kad labai norėjo sukurti kokybiškai naują, estetišką erdvę rajono gyventojams ir svečiams, sudaryti galimybę grožėtis tradicinėmis vertybėmis. Restorano interjeras leidžia pajusti gamtos gyvenimo pulsą: didžiuliai stikliniai langai sukuria buvimo gamtoje iliuziją. Pastatą supančios kalvos, miškai, palangėje vilnijantis arba ledo spindesiu viliojantis ežeras, tuoj už lango siūruojančios pušys. Restorane, kaip ir gamtoje, mažai aštrių kampų. Visos vidaus sienos „vilnija“.

Prisižiūrėjęs vakarietiškų grožybių, galvojo kėdes „apvilkti“ puošniais  apvalkalais, stalus užtiesti prabangiomis staltiesėmis. Gyvenimas pakoregavo: daugelį ignaliniečių tokia prabanga šokiravo, nes įpareigojo visai kitaip elgtis, kitaip apsirengti. Mieste dar nebuvo buvę tokių pastatų ir interjerų, nebuvo susiformavusio įpročio juose lankytis, nebuvo aišku, kokio elgesio iš jų tikisi tas „atėjonis“. Pradėjo trūkti lankytojų… Pradėję ieškoti vidurio su restorano direktore, ignaliniete Aldona Kliaugaite, visų meiliai Aldute vadinama, apsisprendė restorano interjerą kiek supaprastinti, kad nebūtų tokio ryškaus šuolio nuo nulinės estetikos į aukštumas, kad jis taptų patrauklus ir bėgančiam valdininkui papietauti, ir jaunimui susiburti, ir iškilmingoms progoms švęsti, priimtinas ir čia nuolat gyvenančiam, ir atvykstančiam. Nors iš viso restorano lankytojų skaičiaus tik 20 proc. sudaro vietos gyventojai, bet reikėjo išbalansuoti tarp esančio gyventojų poreikio aplinkai, jo nežeminti ir nuolat kelti, rasti erdvių, kuriose atsispindėtų rajono specifika. Viršutines sales puošia paveikslai, apatinėje – medžioklės trofėjai. Sukurta aplinka kviečia pasitempti, kontroliuoti savo elgesį per daug nevaržydama. Taip tobulinamas lankytojų estetinis skonis, keliama poreikių „kartelė“.

Žmonės sako, kad tas, kas geba remdamasis sena, atrasti nauja, vertas būti mokytoju. P. Mačiulis mokytoju stengiasi būti tik savo vaikams – dukrai ir sūnui (taip pat Petrui), kurie tapo pagalbininkais versle. Jaunesnysis Petras – Petro Mačiulio sūnus – baigė kultūros vadybos mokslus. Tėvui taip pat norėjosi, kad restoranas būtų „gyvas“, kad jame nuolat šurmuliuotų žmonės, kad ir šeimos su mažais vaikais, ir senjorai, kitos lankytojų grupės, rastų jame „pridėtinę vertę“. Nors ypatingai sezoniškumo nejaučia, bet šaltais vakarais pradėjo vykti įvairios šventės, karaokė, gyvos muzikos vakarai, dailininkų plenerai, europrotai, vyksta „atvirų durų“ dienos, kuomet ir mažas, ir didelis gali apsilankyti visose restorano – viešbučio kampeliuose, senjorų arbatėlės ir kt. Atsirado kontaktai ne tik su kultūros specialistais, bet ir su sportininkais. Susikūrė savotiškas daugiafunkcinis nevalstybinis kultūros centras. Nuolatinę globą jaučia Ignalinos „Žuvėdros“ komandos krepšininkai, steigiami prizai, vyksta šaškių-šachmatų turnyrai. Kol savivaldybės klerkai skelbia ir planuoja kurti pramogų parką, prie „Žuvėdros“ jis jau veikia. Ir ne šiaip sau: šių metų gegužės 30–31 dienomis pramogų parke vyks pirmosios lipimo lynu varžybos „Zip line challenge Ignalina 2015“. Žiūrovai ir dalyviai, mėgstantys ekstremalų sportą, tikrai patirs daug aštrių emocijų, o kol temperamentingieji šeimų nariai „nuleidinės garą“, juos atlydėjusieji galės laiką leisti restorano viduje ar terasoje. „Žuvėdra“ garsėja ir kaip nuolatinė įvairiausių Ignalinos renginių rėmėja. Tradiciniam vaikų teatrų festivaliui „Bildučiai“ jau dešimtus metus net neprašyta perveda sutartas sumas, gimnazija ir Č. Kudabos mokykla jau neįsivaizduoja savo renginių be jų paramos, o kur dar visos kitos mieste ir apylinkėse veikiančios bendruomenės. Jei nebūtų „Žuvėdros“ paramos ar garantinių raštų ją suteikti, daugelis bendruomenių projektų net nebūtų pradedami realizuoti.

Petro Mačiulio iniciatyva ir Visagine jo įkurtos maitinimo įstaigos teikia sociokultūrinę informaciją apie miesto specifiką. Tokia atida aplinkai labai džiaugėsi LRT laidos „Alchemija“ kūrėjas Rytis Zemkauskas su savo svečiais. Kažin ar dar įmanoma rasti specifiškesnį maitinimo įmonės pavadinimą, kaip „Trečias blokas“? Pavadinimas atspindi ir miesto specifiką, ir istorinį faktą, kad šis objektas nebuvo pastatytas bendrame komplekse. Tai tapo poilsio zona pirmuose dviejuose blokuose dirbusiems, o dabar jų uždarymu besirūpinantiems darbuotojams, atvykstantiems užsienio ekspertams. Gyventojų svečiams tai lyg įžanga į užstalės pokalbius apie miesto istoriją. Pats kavinės plotas buvo sumanytas kaip ištisinė, industriniais elementais paįvairinta erdvė. Vėliau išsigrynino poreikis ją „apriboti“ širmomis.

J. Baltakio ir redakcijos archyvo nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje