Skip to content

Juodagalviuose brėkšta senojo malūno atgimimo aušra

Jonas BALTAKIS

„Važiuodamas per Juodagalvių kaimą, nežinodamas, niekaip nepastebėsi lomoje, prie Kančioginos upės, už paupio alksnynų pasislėpusio kaimo senolio – vandens malūno. Nors nuo kaimo asfaltkelio iki jo – vos pora šimtų metrų. Seniai nenaudojamas, aplaužytas ir apgriuvęs malūno pastatas vis dėlto dar stovi. – 2000 m. gegužę jis buvo įrašytas į  Nekilnojamų kultūros vertybių registrą, o 2005 m. rugpjūtį paskelbtas valstybės saugomu. Bet kas iš to. Niekas jo nesaugo, niekas juo nesirūpina, o vietiniai tai balkį nusipjovę nusineša, tai duris ir vartus su traktoriumi išvertę išsiveža, tai girnų akmenį nugvelbia…“, – taip prieš puspenktų metų rašėme apie šį statinį.

Kadaise Juodagalvių vandens malūnas, priklausęs Krikonių dvarui, garsėjo visame Mielagėnų krašte. 1944 m. rusų kareiviams susprogdinus užtvanką (kaip tai atsitiko – tikslių duomenų nėra), malūnas kurį laiką neveikė, po to, susikūrus kolūkiui, malūno girnas suko dyzeliniai, elektros varikliai. Keliolika pastarųjų metų jo savininku buvo ignalinietis Kęstutis Čeponis, kuris prieš dvejus metus malūną pardavė vilniečiui Daliui Maniušiui. Gyvenimas aplink malūną atgijo: imta tvarkyti aplinką, susirūpinta sutvirtinti yrančias statinio sienas, organizuotos talkos išmėžti apie 1,5 m mėšlo sluoksnį viduje, likusį nuo to laiko, kai malūne daugiau kaip dešimtmetį žiemojo avys, sutvirtintas stogas. Visuomenės dėmesys į malūną atkreiptas per šiųmetį „Kaimynų pasiutvakarį“ Ceikiniuose, kai statinio šeimininkas D. Maniušis paprašė žmonių pranešti, jei kas žino, kur dingo akmenys nuo malūno ir turbina (už tikslią informaciją apie ją pažadėta net 3000 Eur premija). Taip pat žmonės prašyti paaukoti ar parduoti malūnui akmenų, kurių reikės jo atstatymui. Visa tai suintrigavo ir su ponu Daliumi sutarėme susitikti ir pakalbėti apie Juodagalvių malūno ateitį, vizijas, problemas.

Pokalbiui lauke susėdome prie stalelio su kvapnia Daliaus draugės Lijanos arbata.

– Kaip atradote Juodagalvius, kodėl Jus sudomino būtent šis malūnas?

– Kadaise Lietuvoje buvo daug vandens malūnų, Aukštaitijos krašte – Ignalinos, Zarasų, Utenos, Švenčionių rajonuose – bent apie 20. Daugumoje jų maldavo, kol užtvankoje baigdavosi vanduo, po to laukdavo pusę dienos, parą, kad vėl galėtų tęsti darbą. Malūnus ant upelių kadaise statė kaskadomis, kas 2–3 km. Jeigu vienas malūnas pradėdavo malti, maldavo ir kitas, žemiau esantis. Jei nepradėsi malti – liksi be vandens. Kodėl susidomėjau? Mano tėvas Algirdas buvo energetikas, prisidėjo prie šalies elektrifikacijos. Jis kilęs nuo Salako, mano mama, beje, iš Ignalinos rajono, Miliaučiškės, kuri yra Dysnų ežero pusiasalyje, taip vadinamame Astrave. Tėvo svajonė buvo pastatyti užtvanką tėviškėje. Vieną rudenį nuvažiavome, o tame upelyje net vandens nėra. Nei užtvankos pastatysi, nei krioklio įrengsi. Aš anksčiau rimtai „sirgau“ automobilių sportu, dalyvavau raliuose, su draugais lenktynininkais bendraujame iki šiol. Tuomet man ir paskambino draugai iš Ignalinos. Sako, atvažiuok, Juodagalviuose malūną parduoda, ten gali būti ir užtvanka, ir krioklys. Atvažiavom, pažiūrėjom. Tiko.

– Pirkdami gerokai pasiligojusį statinį, be abejo, žinojote, ką iš jo norite padaryti. Tad kokias šio malūno vizijas, perspektyvas matote?

– Pirma mano mintis – atkurti užtvanką. Dėl to yra labai daug diskusijų ir nuomonių. Čia svarbiausias darbas – gauti tam Aplinkos ministerijos leidimą. Dėl užtvankos jai parašiau vieną raštą, bet man davė suprasti, kad geriau jos nestatyti. Todėl reikės dar daug pastangų leidimui gauti. Dar viena sąlyga užtvankai – įrengti žuvitakį aplink malūną. Jam įrengti reikia daug akmenų. Juos dabar renku, kaupiu, prašau žmonių parduoti. Po kreipimosi į žmones Ceikiniuose, atsiliepė keli žmonės ir pasakė, kur dingo buvę akmenys. Kai atidarėm internete malūno puslapį, per mėnesį gavom dar apie 1,5 tūkst. atsiliepimų.

Reikės sutarimo su vietiniais gyventojais, kad jie sutiktų parduoti savo žemes automobilių aikštelėms įrengti. Be to, pastačius užtvanką, vanduo pakiltų 2–3 m ir užlietų dalį gyventojų žemių prie upės, tad reikia ir tam žmonių sutikimo. Žmonės neprieštarauja, kad jų žemės bus užlietos. Tiesa, dar teks „susitarti“ (arba ne) ir su bebrais. Norisi ir tiltą pastatyti (kažkada jis buvo). Bet labiausiai noriu krioklio, tokio, kaip Gaveikėnuose, Pakretuonėje. Tarsimės su bendruomene, ką ir kaip daryti. Tad glaustai šnekant, vizija viena – padaryti veikiantį malūną, su užtvanka ir būtinai – su kriokliu.

– Malūnas – kultūros paveldo objektas, tad taip pat bus įvairių apribojimų?

– Paveldo reikalavimas – labai nekeisti išorės, tik aptvarkyti. Stogas turi būti dengtas skiedromis. Vežioju restauratorius, klausau, ką jie siūlo. Jų manymu, yrančią pastato dalį, kuri buvo vėliau pristatyta, reikia nugriauti, bet aš to daryti labai nenoriu. Priestatą sutvirtinome diržais, jei nebus kokių uraganų – laikys. Suprantama, paminklosauginių reikalavimų nelaužysiu.

– Dėl akmenų viskas kaip ir aišku, o štai dingusios turbinos pėdsakų nerandate?

– Net mano paskelbta 3000 eurų premija nepadeda. Ji dingo apie 1994–1998 m. Metalo supirktuves apvažiavau, bet pėdsakų jokių. Variantai galimi du: arba tą turbiną kažkas priglaudė ir dabar ji guli kokioj daržinėj, arba ją išties supjaustė ir pardavė kaip metalo laužą. Juolab, kad turbinoje buvo nemažai bronzinių detalių, o bronza panaši į varį.

Jeigu palankiai išsispręs užtvankos reikalai, turbiną būtinai statysiu ir malūne įrengsiu nedidelę gamybos liniją, tarkim stogo skiedrų. Gaminčiau jas senoviniu būdu, kaip kadaise. Tai dar viena vizijos dalis. Sako, kažkada esą čia buvo lentpjūvė. Bet kiek klausinėjau, niekas to patvirtinti negali. Buvau atsivežęs 92-ejų senelį, bet ir jis lentpjūvės nemena. Todėl prašau aplinkinių gyventojų, gal kas ką atsimena ir gali papasakoti. Kas dėl malūno įrangos, tai ją visą radau dar veikiančiame malūne Žemaitijoje. Užsidegiau įsigyti, bet be užtvankos ji nieko nereiškia. Ją kol kas ten laiko, taip sutarėm. Jei išsispręs užtvankos reikalai, parsivešiu.

– Jūs jau užsiminėte, kad ką ir kaip daryti – tarsitės ir su visuomene…

– Noriu, kad šis statinys taptų visuomenei naudingas. Pačiame pastate galima daug ką padaryti. Be gamybos linijos, čia gali būti karčiama, pirtis, vieta poilsiui ar edukacijai. Ji galėtų tapti viena iš menininkų plenerų vietų. Tarkim, Ginučių malūne gražu, vyksta edukacija, bet pats malūnas nuolat neveikia. Aš noriu, kad Juodagalviuose ir malūnas veiktų, ir edukaciniai renginiai vyktų. Nustebau, kad net Krikonyse yra žmonių, kurie nežino, kad čia buvo ir yra malūnas, todėl mano tikslas – pirmiausia jis turi būti naudingas visuomenei.

– Šalia visų atstatymo darbų, Jūs atkuriate ir malūno istoriją?

– Taip, klausinėju senus žmones, naršau archyvus, ieškau senų nuotraukų, kaip anksčiau atrodė malūnas. Tarpininkaujant parapijos klebonui kun. Marijonui Savickui, susisiekiau net su paskutinio Krikonių dvarininko Edvardo Benislavskio (nušauto čia 1939 m. – aut.) giminėmis Lenkijoje, iš kurių gavau istorinių duomenų, žemėlapių ir nuotraukų apie malūną tarpukariu. Niekaip neišsiaiškinu, ar užtvanka pati neprižiūrima sugriuvo, ar ją kažkas susprogdino. Lyg tai padarė rusų kareiviai 1944 m. Pasakojama, kad tuomet į malūną sviedinys pataikė ir kampą išgriovė. Dar yra duomenų, kad Krikonių dvaro žemėse buvo tvenkinių ir kanalų sistema su užtvankom, iš kurių esą vandeniu papildydavo malūno užtvanką. Tačiau apie tai žinios labai šykščios, todėl ieškau, domiuosi tuo. Renku viską po kruopelę…

– Girdėjau, kad Krikonių dvaro teritorijoje lenkmečiu buvo šventų šulinių. Kas tai?

– Lenkiškuose žemėlapiuose radau pažymėtus šventus šulinius. Ne šaltinius, o būtent šulinius. Vienas buvo prie Sriūbų k., vadinosi Šv. Onos (Anos) šulinys. Viena gyventoja prisiminė, kad šulinys buvęs sodyboje, kurios šeimininką Dzievuliuku vadino. Senolė sakė – ieškok šulinio po beržais. Ieškojau, akmenys yra, bet šulinio nėra. Jis tapdavo šventu, kai jį kunigas ar aukštesnis dvasininkas pašventindavo. Ką domina šis statinys ar galite suteikti informacijos apie jo praeitį, tai galima padaryti Facebook‘o puslapyje (Juodagalvių malūnas).

Kai surinksiu visą informaciją, tuomet bus aišku, ką ir kaip darysim. Svajonių ir vizijų daug, bet realijos kartais savaip viską pakoreguoja.

– Dėkoju už pokalbį!

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje