Migrantų problema neduoda Lietuvos valdžiai ramiai miegoti.

Atrodo, po to, kai paaiškėjo, kad migrantai į Lietuvą ne tik nesiveržia, bet ir varu pas mus jų neatvarysi, reikėtų džiaugtis: nėra migrantų – nėra problemų.

Bet ne, mūsų valdžia pradėjo aimanuoti, kad Lietuva blogai prieš Briuselį atrodys. Kodėl – neaišku,  nes Lietuva, teisingiau, jos valdžia (už visą Lietuvą tik kokie nors gaidžiai giedoti gali) labai migrantų nori, o šie nenori, tai ir viskas tuo turėtų būti baigta. Tegul vokiečiai ir švedai jais džiaugiasi.

Tačiau mūsų valdžia pasišovė vilioti migrantus į Lietuvą. Geruoju jie pas mus nenori – visokių skrajučių prispausdinsime, kuriose bus pasakojama, kaip Lietuvoje gyventi gera (kam gera – patys žinote, o migrantams to žinoti nereikia) ir dar nusiųsime į Graikiją visokių geros valios valdininkų, kurie tai migrantams paaiškins.

Klausiate, kaip, juk mūsų valdininkai arabiškai nemokia. Ogi pirštais parodys. Tai turbūt atrodys taip: baksteli valdininkas pirštu sau į krūtinę ir nykštį iškelia, matai, kaip aš gyvenu, paskui migrantui į krūtinę baksteli – ir tu taip gyvensi. Savo riebalais aptekusį veidelį (mandagiai reikia apie tokius dalykus rašyti) paglosto, paskui migrantui parodo – Lietuvoje ir tu taip nutuksi. Pasižiūri migrantas į valdininką ir negalvodamas seka paskui jį į Lietuvą.

Vis dėlto, ką bešnekėtumėm, valdžia nėra tokia kvaila, kad tikėtųsi migrantų į Lietuvą pritraukti.

Sakydama, kad valdžia nėra kvaila, neturiu galvoje visokių seimūnų ir seimūnių, kurios, profesorėmis būdamos, savo pinigus telefoniniams sukčiams atiduoda. Kalbu apie garsiąją profesorę Aušrinę Mariją, jeigu kas dar nesuprato, tą, kuri pasirodė esanti kvailesnė už paprastą ignalinietę.

Ne, šį kartą kalba apie tuos, kurie pinigus skirsto. Seimas pinigus tik paskiria, o paskui aukštesni ir žemesni klerkai juos skirsto. Paimkim kad ir tas pačias skrajutes.

Pirmiausia reikės sukurti skrajučių tekstą. Už tokią kūrybą reikės sumokėti. Kuo daugiau bus sumokėta, tuo daugiau nubyrės tam, kuris moka. Schema paprasta, primityviai ją išdėstyti galima taip: toks darbas šimtinės tevertas, bet aš tau sumokėsiu du šimtus, o tą papildomą šimtinę pasidalinsime po lygiai.

Beje, žinantys žmonės sako, kad taip buvo perkami eksponatai Valdovų rūmams: kokio nors puodo ar lėkštės kainą padvigubindavo ar patrigubindavo (mažiausiai), o skirtumą dalindavosi. O kaip per fejerverką Gedimino aikštėje milijonai į dangų išlėkė? Tiesa, prokurorai pažeidimų nerado.

Taigi, skrajučių tekstą jau sukūrėme. Dabar skrajutes reikia spausdinti. Žinote, dabar viskas brangsta, tad ir spausdinimas brangiai kainuos. Migrantams gero popieriaus reikia, ant kokio nors tualetinio nespausdinsi, Lietuvos įvaizdis nukentės.

Paskui skrajutes reikės į Graikiją nugabenti. Valdininkai lagaminuose jų nevežios, vadinasi, dar pinigų reikės.

Kodėl valdininkai negalėtų nuvežti? Ogi jų lagaminuose vietos nebus. Patys suprantate, Graikijoje kurortų pilna, juk į tokią šalį nuvažiavus ne vien su migrantais bus galima pabendrauti, bet ir poilsiu pasilepinti. O kur dar visokie priėmimai, kuriuose reikės deramai atstovauti savo šaliai.

Norėtumėt tokiu atstovu pabūti? Neišdegs. Pinigus į savo kišenę įsidėti valdžia ir be jūsų moka. Jums, gerbiamieji, palikta tik teisė apklausose balsuoti už mūsų gerąją valdžią. Nebalsavote? Na, patys žinote, kaip apklausos daromos ir kas šitą muziką užsako. Matyt, ne šiaip sau žmonės sako: jeigu gaidį gerai palesinsi, jis ir kiaušinius dėti pradės. Čia apie dvikojus gaidžius.