Skip to content

„Malda lydėjo visą kelią, tarytum kelrodė žvaigždė…“

MI informacija

Noriu pasidalinti mintimis apie iškilų, bet daugeliui nežinomą mūsų krašto  žmogų – kunigą Vaclovą Šarką. Jis gimė ir augo nuostabiame Rytų Aukštaitijos krašte – Kaniūkų kaime, Julijos ir Donato Šarkų šeimoje. Aš buvau dar vaikas, kai jis išvyko iš kaimo, todėl jo neprisimenu. Noriu pasidalinti prisiminimais apie jį, girdėtais iš savo tėvo Juozo Šarkos ir buvusios Kaniūkų kaimo gyventojos Onos Bikulčienės pasakojimų.

Vaclovo tėvai buvo ramaus, gero būdo, pamaldūs žmonės. Vaikams nuo mažens buvo skiepijama pagarba žmonėms, meilė Dievui ir Tėvynei. Vaclovo tėvai nebuvo baigę mokslų, bet sugebėjo savo vaikus išauklėti dorais ir garbingais žmonėmis, Lietuvos patriotais. Vaclovo tėvus pažinojau ir aš, dažnai pas juos lankydavausi, jie visados vaišindavo skaniomis kriaušėmis iš savo sodo.

Nuo pagrindinio Kaniūkų kelio, dabartinės Donato Šarkos gatvės, buvo atkarpa, kuri vedė į Donato sodybą. Stovėjo joje didelis kryžius, kuris visada buvo išpuoštas gražiomis gėlėmis. Sekmadieniais po šv. Mišių pas D. Šarką susirinkdavo kaimo jaunimas, šeimos su vaikais. Susibūrimuose dalyvaudavo kun. J. Vaičiūnas, tuo metu dar klierikas Vaclovas. Skambėdavo lietuviškos dainos, religinės giesmės. Sovietams okupavus Lietuvą, prasidėjo kunigų ir kitų šviesuolių persekiojimai, trėmimai į Sibirą.

Vaclovas 1944 m. pasitraukė į Vakarus, įsikūrė Vokietijoje, Hamburge, kur pradėjo savo tarnystę Dievui ir žmonėms. Neilgai trukus, jis Vokietijoje tapo gerai žinomas ir gerbiamas visose lietuvių gyvenamose vietovėse. Lankydavo savo tautiečius, ypač vargšus, ligonius, stengėsi palengvinti kiekvieno kasdienybę. Labai šiltai apie jį atsiliepia lietuvių išeiviai dainininkai Astra ir Alfredas Šalčiai, kurie artimai pažinojo kun. Vaclovą. Jie sakė, kad niekas neišgirsdavo iš jo nė menkiausios dejonės ar skundo, kad tai buvo tikras Dievo žmogus.

Pavydas, godumas jam buvo nežinomos sąvokos, V. Šarka gyveno kukliai, visą atlyginimą (Vokietijoje kunigams mokamos algos) išdalindavo vargšams. Vaclovas rėmė tautines lietuvių šventes, visada minėdavo Vasario 16-ąją. Tądien lietuviams buvo organizuojami koncertai, kurių metu skambėdavo tautinės giesmės, dainos.

Vaclovas ragindavo tautiečius auklėti vaikus lietuviška dvasia, nepamiršti savo papročių, tradicijų, visomis išgalėmis kovoti už Lietuvos nepriklausomybę. Gal todėl jis nuolat buvo sovietų saugumo akiratyje. Vaclovo tėvai buvo įtraukti į tremtinių sąrašą, bet Dievo apvaizda apsaugojo juos nuo tremties.

Dainininkai Šalčiai rašė, kad Vaclovo pamokslai buvo labai šilti, sukrečiantys, jis pabrėždavo savo lietuvybę. Tai – buvo kilnus ir garbingas kunigas. Gaila, kad jis nesulaukė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, dėl kurios visa širdimi kovojo. Niekas net neįtarė, kad jis sunkiai sirgo. Iki paskutinio atodūsio prie jo budėjo  nežinia kokiu būdu gavusi vizą sesuo Verutė. Vaclovo gedėjo visa Vokietijos lietuvių bendruomenė, manau, kad jo mirties dieną net debesys ašarom lijo.

Viešpats pasikvietė kovotoją, žmogų, kuris visą gyvenimą pašventė kitiems, gyveno pagal Dievo valią. Ilsėkis ramybėje, Vaclovai, o mes Tau piname atsiminimų vainiką iš savo nuoširdžių maldų.

Iš kitų atsiminimų

Vokietijos lietuvių dainininkas Alfredas Šaltys:

„Vieną gražią dieną viešint Hamburge, mus užkalbino labai malonus lietuvis kunigas Vaclovas Šarka. Jis buvo gerai žinomas, gerbiamas ir mylimas visose lietuvių gyvenamose vietovėse. Nepailsdamas lankydavo išsimėčiusius tautiečius, aukodavo šv. Mišias, bendraudavo su ligoniais ir kiek galėdamas stengdavosi palengvinti kiekvieno kasdienybę. Šis žmogus buvo girdėjęs apie mano su seserimi Astra duetą ir paprašė padainuoti keletą lietuviškų dainų Vasario 16-osios dienos minėjime Hamburge. Sutikome. Taip pirmą kartą mes buvome pristatyti kaip šventės svečiai lietuviškai Hamburgo bendruomenei…“

Kunigo brolis Steponas Šarka:

„Generolas  S. Raštikis savo dvitomyje rašė: „Duok, Dieve, kad jis ištvertų savo sunkiame pašaukime ir kad mūsų kenčianti lietuvių tauta sulauktų Šarkos ir kitų tokių šarkų šventoje Lietuvos žemėje, kada po vergijos ir nelaimių metų virš Lietuvos vėl patekės maloni ir palaiminta laisvės saulutė…“

Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte Vaclovas patyrė lenko kunigo „nacionalinį“ krikštą. Dūkšto apylinkėse nebuvo nė vienos lietuviškos mokyklos. Kun. Stupkevičius ruošė Vaclovo klasės vaikus Pirmajai komunijai. Jis iškeikė per pamokslą Vaclovą, išvadino jį pagoniu vien už tai, kad Pirmąją Komuniją priėmė ne lenkiškoje koplyčioje, o lietuviškoje bažnyčioje Senajame Dūkšte. Motina, nuėjusi į Dūkštą, išbarė kunigą ir pridūrė, kad koplyčia pastatyta ant Šarkų žemės, todėl nedera kunigui joje keiktis.

Kartą patekau su jaunimu prie Senojo Dūkšto piliakalnio. Ten išgirdau, kaip Vaclovas jaunuoliams pasakojo, kad piliakalnio aukšto beržo viršūnėje buvo iškelta trispalvė vėliava Vasario 16-osios garbei. Beržo kamiene buvo įkalta daug vinių, jis buvo išteptas degutu ir smala, todėl vėliava ilgai kabojo…

Po karo stribai, išvykdami į Zarasų r., versdavo ūkininkus juos pavėžėti. Tąkart stribus vežė mūsų tėvas. Kai važiavo per mišką, vienas iš stribų ėmė kišti tėvui į rankas naganą, aiškindamas, kad pastebėjo „banditus“. Tėvas ginklo neėmė, žinojo, kad tokiais atvejais vežėjai žūdavo, o stribai likdavo gyvi. Jeigu ūkininkas paimdavo ginklą, stribai jį nušaudavo ir ginklas likdavo sustingusiose rankose. Tai buvęs įrodymas, kad vežėjas kėsinosi „nušauti“ stribą. Su tėvu susidoroti buvo bandyta dar kartą, bet jis vėl pergudravo milicininkus…

Ne viename žurnale ir laikraštyje sovietiniai korespondentai nėrėsi iš kailio juodindami Vaclovą. Siuto už jo negailestingą kritiką komunistiniam režimui per radiją. Jis kovojo dėl Sibiro tremtinių likimo, o jo negalėjo nutildyti. Vaclovas gyveno Vokietijoje, bet jos pilietybės neturėjo, buvo pasilikęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Todėl V. Šarka negalėjo atvykti į LSSR, nes būtų suimtas, mat nebuvo užsienietis. Sovietų valdžia, negalėdama pasiekti Vaclovo, surado būdų, kaip išvaryti tėvus iš tėviškės. Taip tėvai iš Kaniūkų atsidūrė Valkininkuose. Siųsdamas laiškus į Lietuvą, V. Šarka ant vokų klijuodavo lipdukus, panašius į pašto ženklus. Juose – antisovietiniai piešiniai ir užrašai…“

Iš biografijos

Kun. Vaclovas Šarka gimė 1922 m. gegužės 2 d. Dūkšto parapijoje, Kaniūkuose. Baigė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją ir studijavo Kaune, Vilniuje ir Eichstadte. Buvo 1941 m. birželio sukilėlis, 1944 m. pasitraukė į Vokietiją.

1946 m. birželio 21 d. Vokietijoje įšventintas kunigu. Tuoj po šventimų pradėjo dirbti Vokietijos lietuvių sielovadoje. Dirbo įvairiose vietovėse, bet daugiausia lietuvių ji prisimena iš pereinamosios Grohno stovyklos, kur jis teikė visokeriopą pagalbą lietuviams, išvykstantiems į Ameriką ir kitus kraštus. Vėliau buvo Hamburgo ir Šlezvigo-Holšteino lietuvių kapelionas. Taip pat aktyviai reiškėsi Vokietijos lietuvių veikloje, ilgai ėjo Lietuvių Skautų Sąjungos Vokietijos rajono dvasios vadovo pareigas, buvo uolus žurnalo „Laiškai lietuviams“ platintojas Šiaurės Vokietijoje. Kun. V. Šarka, gindamas Lietuvos disidentus ir tikinčiųjų teises, rašė laiškus popiežiams Pauliui VI ir Jonui Pauliui II, JTO gen. sekretoriui K. Valdheimui, LSSR vadovams M. Šumauskui ir A. Barkauskui, į Kremlių A. Kosyginui, A. Gromykai, L. Brežnevui, K. Černenkai, vėliau SSRS prezidentui M. Gorbačiovui. 1985 m. buvo tribunolo prieš sovietų genocidą narys nuo Vokietijos.

Kai Hamburge kun. V. Šarka šventė savo jubiliejų, vietoje dovanų paprašė skirti aukų Lietuvai. Už jas Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Vaikų skyriui nupirko inkubatorių neišnešiotiems kūdikiams.

V. Šarka mirė 1985 m. sausio 3 d.

2002 m. leidykla „Logos“ išleido Antano Suraučiaus knygą apie kun. V. Šarką „Dekanas Vaclovas Šarka“.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje