Skip to content

Prabanga būti laisvu

MI informacija

Ar žmogus gali palikti konkretų savo buvimo materialųjį atspindį? Jonas Grunda savo gyvenimo atspindį – krėslą – kuria kiekvienu savo mažu ir dideliu darbeliu. Jo manymu XXI a. žmogaus portretas – krėslas. Yra tokia J. Grundos skulptūrinė kompozicija. Ne tik paskutiniojo amžiaus žmogaus. Visais laikais ir visur kėdėje lieka žmogaus atspindys. Lieka ją kūrusio žmogaus darbo specifiškumas, joje sėdėjusio žmogaus rankomis nutrinti ranktūriai, išklibusios arba ne kojos – atspindinčios sėdėjusiojo temperamentą… Nežinia ką galvojo savitas kūrėjas J. Grunda vienoje iš gausiai lankomų šalies galerijų pristatydamas sukurtą skulptūrą „Atspindys“.

Šis kūrėjas Ignalinoje besidomintiems menu žinomas kaip privačios galerijos „Skaptukas“ įkūrėjas ir savininkas, miesto riboženklių, fontano ir prie buvusios ignaliniečių santuokų vietos likusios skulptūros autorius. Kūryba – jo gyvenimas ir pragyvenimo šaltinis. Kurdamas privačią galeriją labai daug tikėjosi: kad krašto keliais keliaujantieji užsuks pas jį, kas mokysis piešti, kas drožti, kas užeis į renginius ar tiesiog pasižiūrėti. Kad jo galerija bus įtraukta į įvairius turistinius maršrutus, kad nuolat vyks parodos, bursis kuriantieji, augs nauja Ignalinos menininkų karta, kad šalia tai bus būdas kartu dirbant kurti verslą, kažkokią serijinę suvenyrų ar dovanų gamybą, duodančią pajamų. Optimizmo nepraradusi, bet palaikymo ir pastūmėjimo nesulaukusi, saujelė bendraminčių 1999–2009 m. aktyviai organizuodavo parodas, stovyklėles vaikams, kamerinės ir kitokios muzikos koncertus. Verslas „nesusikūrė“, o individuliai kuriant tiesiog ekonomiškai tai nepasiteisino. Dabar veikla apmirusi, bet gėriu tikintis Jonas nepraranda vilties. Laikas nuo laiko su kolegomis iš rajono ir sostinės „susibėga“, įgyvendina vieną kitą kūrybinį sumanymą. Nacionalinio parko teritorijoje gražiai veikianti Antalksnės bendruomenė parašė projektėlį, savivaldybė sutiko finansuoti. Buvo manyta ant iš tolo apžvelgiamos kalvos pastatyti kryžių, bet Jonas vienam iš toje bendruomenėje gyvenančių „neramių sielų“ – Raimundui Žieviui – pasiūlė sukurti skulptūrinę kompoziciją Šventraščio temomis. Netradiciška, įdomu, lyg ir iš ilgos krikščioniškosios liaudies tradicijos iškilusi, bet lyg ne tautodailė… Prie kompozicijos kūrimo savo pinigėliais prisidėjo ir pati bendruomenė, ir vietos verslininkai, o parko direkcija palaimino veikti. Vidiškių sodininkų bendruomenė jo darbais papuošė Varnio ežero pakrantę. Kitas jo sumanymas įgyvendintas garsiojoje Palūšėje. Jis, oficialiai vadinami profesionalūs menininkai: panevėžietis Alfredas Pajuodis, Benas Narbutas, Asta Vasiliauskaitė, kiti draugai bendruomenės sumanymu papuošė kaimelį, kurį aplanko tūkstančiai turistų iš įvairiausių šalių. Aukštaitijos NP sostapiliui pasisekė: vietovė įgavo savo „spalvą“, medžio kūriniai „nesusikirto“ nei su senąja bažnyčia, nei kita smulkiąja architektūra. J. Grunda apgailestauja, kad dabar pats jo jėgų žydėjimas, o žmonės dar nebaigė dalintis žemės… Kodėl? Kai turės nuosavybę, kai joje bus namas vaikams ir svečiams, atsiras poreikis gyventi gražiai: reiks ne tik gėlynų, bet ir skulptūrų.

Jo rankoms paklūstantis medis įgyja netikėčiausius pavidalus: vienur jis liaudiškai masyvus, kitur toks plastiškas, kad sunku patikėti, jog tai ne sintetinė žaliava. Jo palytėtas medis virsta skulptūromis, pano, paveikslais, atminimo kryžiais. Jonui norisi įveikti akmenį, bet tokius darbus užsakantieji taupo sumanyto kūrinio sąskaita ir nesudaro galimybės pilnai atsiskleisti. O sumanymai vėju atlekia, kūriniais išeina… Jis dažnai su kolegomis profesionalais gana eretiškai ginčijasi, kad nėra tokio reiškinio kaip liaudies menas. Įstatymai leidžia turėti savo nuomonę. Jono manymu menas yra arba jo nėra. Žmogus – Dievo kūrinys ir turi perduoti šalia esantiems tai, ką Tvėrėjas kurdamas „įdėjo“ į žmogų. Dievas, kurdamas žmogų, nepritaikė jam jokio stiliaus. Taip, jo nuomone, ir su menu. Išdidžiai cituoja M. Šagalą, kuris sakė, kad jis nei siurrealistas, nei koks kitoks. Jis – menininkas. Menininku Jonas laiko tokį kūrėją, kurio darbuose išsaugomos amžinos vertybės: gerumas, meilė, ramybė, džiaugsmas, kantrybė, ištikimybė, romumas, bet neprieštarauja siekiantiems demonstruoti bjaurumą, nes tai dažnai skatina žiūrovą gyvenime ieškoti priešingų dalykų. Bet tai jau greičiau akcija… smūgis į emocijas.

Įdomu kai kūrėjas pradeda pasakoti apie savo buitį: lyg iš Vaižganto kūrinių išlipęs. Lėtas ėjimas ratu: rytas, šeima, kartu gyvenanti mama, krosnių kūrenimas, knygų skaitymas, buities rūpestėliai, naktis, rytas… Bet tame jis įžvelgia daug pozityvo: buitis „duoda drausmės“, priverčia pasirinkti tik tai, kas geriausia, nes trūksta laiko. Jis negali tiesiog prišokti ir padaryti: reikia gyventi, skaityti, stebėti, įsivaizduoti ir kurti tuomet, kai laiko dovanojamas lengvumas nustoja ardyti tave iš vidaus, kai kojose pajunti stabdantį sunkumą, įsižemini, tuomet pradeda materializuotis vizija. Jaunystėje platus rodęsis kelias sudėtingėjant gyvenimo sąlygoms sparčiai siaurėja, bet skatina susigūžti, susikoncentruoti, išsiveržti. Tuomet gimsta tikras kūrinys. Žmogus laisvas pasirinkti žemės plotelį, kurį nori apsodinti ir apsodinti jį taip, kaip Tvėrėjo „įdėtas“ užtaisas liepia. Vieniems tai gali būti eilės, bet jo minčių turiniui išreikšti priimtiniausia – forma. Lakoniška, paprasta, aiški. Ar jo išgaunamos medžio formos visiems priimtinos? Darnos ieškotojas sako, kad dėl skonio nesiginčijama, ypač, kai jį turi… Jonas – giliai tikintis žmogus. Kiekvienas Dievą atranda savaip ir „buvimas“ su juo kiekvienam savas. Tai taip pat atrado dirbdamas. Kartą vykdant užsakymą, obliuojant kryžių prišoko praeivis ir išbarė, kaip jis galįs taip nepagarbiai su šventu daiktu elgtis: ant žemės, apžergęs jį kojomis, su obliumi… O Jonas galvojo, kad atlieka šventą misiją šlovinančią Atpirkėją, kuria jam…

Šiandien – paieškos. Labai daug socialinių temų. Vienas iš paskutiniųjų didžiaformačių, sukrečiančių jo darbų – „Mama, neik į darbą“. Jis lekiantis ir kartu sunkus, lyg vaiko rankele išraižytomis raidėmis su prašymu. Su šiuo darbu jis nori apkeliauti kuo didesnę dalį Lietuvos, nes duoną dažnai priversta uždirbti motina, karjerą daranti motina – norma, o kur išaukštinta motina tiesiog todėl, kad ji mama. Nors ir vieno vaikelio, bet mama. Panaši situacija ir Jono šeimoje, ir tuos žodžius jis išgirdo iš savo vaiko lūpų. Pastovios šeimos pajamos – žmonos nuopelnas, o jam pasitaiko ir pusmetį neturėti užsakymų.

Didžiuosiuose miestuose, užsienyje savo darbus eksponuojantis J. Grunda pripažįsta, kad daug įvairių pomėgių gyventojų turinčiame mieste jokiai valstybinei įstaigai nepriklausančiam kūrėjui yra lengviau. Jo mylima Ignalina – mažutė. Graudu eksponuoti savo darbus kultūros įstaigų salėse: žiūrovas ten retas svečias, nebent per atidarymą individualiai pakviestas… Jis labai pavydi gyvenimo vientisumą sugebantiems sukurti ir palaikyti Anykščiams, aštrų meno kūrinių poreikį pajutusiai Utenai. Nenori kritikuoti gimto miesto, bet ir fakto nepripažinti negali. Kol dirbo „valdiškoje“ sistemoje atotrūkio nejautė. Neigimo nejaučia ir dabar, buitiniame lygmenyje puikiai bendrauja su daugeliu valdininkų: beveik visi kartu pražydo gyvenimui, nes miestelyje vieni kitus pažįsta. Pačiam menininkui būti sau vadybininku provincijoje  sudėtinga, nes greit būsi apkaltintas „pasikėlimu“. Labai norėtų, kad valdininkai vienas kitam papasakotų apie savo rajono kūrėjus, mano, kad reikia surasti formą santykiams tarp kuriančių ir jų kūrybą globoti privalančių. Jono manymu teritorijos valdytojų pareiga būtų didžiuotis savo žmonėmis…

Jonas nesišalina pilietinių pareigų. Prieš keletą metų jis gerokai nustebino rajono socialdemokratus, pasiūlydamas vienoje iš miesto erdvių skulptūrine kompozicija įamžinti žmonių mylėtą, jau a. a. politiką A. Brazauską. Retas kuris menininkas teikia politikams konkrečius pasiūlymus… Deja, socialdemokratai rajone dar neturi tiek jėgos, kad galėtų lemti valdančiosios daugumos sprendimus… Prieš atiduodamas balsą rinkimuose atidžiai studijuoja partijų programas. Pasirenka tuos, kurių programose daugiausiai ir išsamiausiai kalbama apie kultūrą, bet visų partijų programose apie ją tiek mažai… Savotiškai žavi techninės inteligentijos sprendimai: kai inžinieriai nebeteko jų idėjas realizuojančiųjų, susirūpino profesiniu mokymu. O kada meno kūrėjai susirūpins jų kūrybos vertintojų meninio skonio ugdymu? Norėdamas labiau suprasti žmogaus galimybes, emocijas jis pradėjo lankyti suaugusiųjų dramos kolektyvą Ignalinoje, važinėja į Vilnių su kolegomis – tiesiog piešti. Piešia žmones su jų vingiais, kloniais ir kalnais, saule ar ašara akyse… O į Vilnių todėl, kad mažame miestelyje žmonės bijo pozuoti. Žmoną jau išvargino…

Kokia J. Grundos svajonė? Nepatikėsite – padirbėti prekybos centro kasoje. Kodėl? Kad suprastų savo galimybes, nes nuolat stebisi, kaip kasininkės sugeba nesusipainioti rinkdamos skaičius, atskirdamos prekių rūšis ir kainas, būti malonios, kalbios. Labai daug funkcijų vienu metu! O kad taip jam sugebėti vienu metu tiek daug darbų daryti! Koks Jonas yra, o koks bus? Tai, greičiausiai, būsimų kompleksinių etnografinių ekspedicijų užduotis – suregistruoti ir aprašyti visus jo darbus. Gal kaip įprasta – ne dabar, kai gali daug papasakoti pats, o tuomet kai tai jau bus sudėtinga…

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje