Šeštadienį per vieną televiziją šnekėjo psichologas: girdi, atėjo ruduo ir visą Lietuvą apėmė depresija. Tai va, o dar skundžiamės, kad blogai gyvename: juk seniai žinoma, kad visos depresijos – nuo dyko buvimo. Bet mūsų aukštosios mokyklos (kokios jos aukštosios, bet tiek to) priveisė tiek visokių dykaduonių, tarp jų ir psichologų, kad tie turi rasti užsiėmimą. Štai ir rado: tautą nuo depresijos reikia gydyti. O tai ji tokia liūdna…

Iš juodo humoro: kaip sako kai kurie veikėjai – Stalino jums reikia, išvežtų kas dešimtą į Sibirą, likusieji džiaugtųsi, kad ne dešimti buvo.

Dar skaičiau, kad žmonės dosniai aukojo Maisto bankui, gerus produktus skurstantiems nešė, tokius gerus, kad kai kur tuos produktus rinkę savanoriai vos nesusipešė, kas kam turi atitekti. Ar taip tikrai buvo? Ką skaičiau, tą ir jums perduodu. Nors man labai patiko, kai per televiziją šnekėjo Maisto banko vadas: ant jo pilvo, vos telpančio į ekraną, buvo iškalbingai užrašyta: „Maisto bankas“.

Bet ką aš čia apie nerimtus dalykus – juk ką žinai, kas Lietuvoje skursta. Štai į labiausiai skurstančių tarpą įsitrynė ir bufetava Kristina Brazauskienė. Na, ta pati, kuri tuo metu, kai Algirdas Brazauskas prezidentavo, buvo jo meilužė, o kai šis tapo premjeru – į zagsą, atsiprašau, į metrikacijos skyrių nusivedė. Dar kartą atsiprašau: nors tais laikais susirašyti ne valdiškoje įstaigoje įstatymai neleido, tuos įstatymus sergėti turėjęs premjeras A. Brazauskas liepė valdininkei iš tos įstaigos pas jį į namus ateiti ir jį su Kristute sutuokti. Nors gal ir ne visai taip buvo, gal Kristutė premjerui liepė, o tas – valdininkei. Ką dabar beišaiškinsi.

Tai štai, buvusi prezidento meilužė ilgai gyveno valstybiniame name Turniškėse, Vilniuje. Kai Konstitucinis Teismas paskelbė, kad K. Brazauskienei tokia privilegija nepriklauso, šioji pareiškė, kad iš to namo nesikraustys, nes neturi kur gyventi.

Suprantama, juk viešbutyje K. Brazauskienė negyvens, nors tas viešbutis ir jai priklauso. Kokiu būdu, už kokius ar už kieno pinigus bufetava sugebėjo privatizuoti šešiolikos aukštų viešbutį „Draugystė“ prestižinėje Vilniaus vietoje – nebesužinosime, niekas to nebetirs, nes senaties terminas seniai suėjo.

Vis dėlto šioje istorijoje įdomiausia ne tai, kaip iki šiol tebeskurstanti bufetava kadaise susitaupė pinigų viešbučiui įsigyti. Lietuvos privatizavimo istorija žino nemažai tokių ir dar įdomesnių praturtėjimo istorijų. Turtus dalinosi tie, kurie buvo valdžioje, o ar tai buvo daroma pagal partinę priklausomybę, ar už tam tikrą procentėlį, ar tiesiog per lovą – niekas nesužinos, nes liaudies išmintis sako, kad varnas varnui akies nekerta.

Įdomu tai, kodėl taip socialdemokratų mylėta jų stabuko A. Brazausko našlė staiga pateko į tokią nemalonę? Juk viskas buvo gerai, ir atrodė, kad K. Brazauskienės istorija baigsis tik tada, kai našlė atsiguls šalia vyro.

Čia galima paklausti: o kas bendro tarp K. Brazauskienės ir Druskininko mero Ričardo Malinausko? Ar tik sutapimas, kad abu jie pateko į partijos nemalonę?

Kol R. Malinauskas ramiai valdė Druskininkus, viskas buvo gerai. Visi merą mylėjo, o jeigu ir pasigirsdavo balsų, kad Druskininkų merą reikėtų vadinti caru, tai jie greitai būdavo nutildyti. Ir štai „staiga“ valdžia pradėjo mero puolimą.

Šioje istorijoje galima įžvelgti politinį atspalvį. Manoma, kad taip ruošiamasi kitų metų Seimo rinkimams, kuriuose, sakoma, rengiasi dalyvauti ir R. Malinauskas. Veikiausiai pastarasis nelinkęs pasitenkinti Seimo nario mandatu, o taiko kur kas aukščiau, bent į premjerus. Dabar jis – socialdemokratų partijos vicepirmininkas. Kodėl gi neišstūmus iš pirmininkų Algirdo Butkevičiaus? Čia gal net Darbo partijos paramos jis gali tikėtis, juk išsiskyręs su antra žmona R. Malinauskas susirado „draugę“ – buvusią Viktoro Uspaskicho padėjėją Jurgitą Kasperavičiūtę.

Ar to nepakanka, kad R. Malinauskas pakliūtų į valdžios nemalonę? Ar tokio konkurento reikia A. Butkevičiui ir jo šalininkams?

Palyginti su R. Malinausku, K. Brazauskienė – menka politikė, nors kadaise, tuoj po A. Brazausko mirties, taikėsi vadovauti socialdemokratų Vilniaus miesto skyriui, bet greitai buvo nusodinta. Tačiau rinkimams artėjant tokia, nuolat vienoje televizijoje sėdinti konkurentė, niekam nereikalinga. Ir nors Lietuvoje nuskriaustieji labai mylimi, K. Brazauskienei tokia tapti veikiausiai nepavyks. Partijos bičiuliai neleis. Kaip ir R. Malinauskui – pasistengs neprileisti prie didžiojo lovio, į įšildytą vietelę. Žinok savo vietą, nežinosi – neteksi jos.