Skip to content

Ilginės

MI informacija

Lietuvių mitologinėje literatūroje minimos Ilginės. Priklausomai nuo regiono, šventės vadintos Ilgio, Ilgės vardais. Tai labai senas tradicijas turėjusios, žuvusių kovose karių pagerbimo ritualinės šventės. Jos trukdavo gana ilgai. Šios šventės vykdavo išskirtinėse gamtos vietose, prie vandenų. Ritualų metu giedodamos moterys išskaičiuodavo mūšiuose žuvusiųjų giminės vyrų narsumą, dorybes, rūpestingumą. Švenčių metu karžygiai prie alko dėdavo atnašas: karo žygyje laimėto grobio trečiąją dalį. Jie dėkodavo už laimėtas kovas galingajam Perkūnui ir kitiems dievaičiams. Pasak legendos Alkanam kalne (dabartinės Švenčionių stačiatikių kapinės) buvo sudegintas kovose žuvęs karžygys ir paaukotas dievaičiui Perkūnui gyvas kovų belaisvis.

Į šiuos ritualus susirinkdavo visos apylinkės gyventojai. Žuvusiųjų kovotojų artimieji atvykdavo ir iš tolimesnių apylinkių. Jie atsinešdavo maisto ir gėrimo. Mitologijos tyrinėtojas G. Beresnevičius rašo: ,,Ilgio šventė galėjo būti švenčiama rudenį ir kitais metų laikais… Šventėje buvo puotaujama ir geriama už mūsų gynėjus ir visus prietelius… Pagoniškai Ilgio šventei net didžiausias vargšas atsinešdavo alaus. Puotos užtrukdavo net savaitę…“ (1). 

Tarsi atgarsis šių švenčių – išlikę Ilgio, Ilgės, Ilgių, Ilgiškio, Pailgio vardus turintys ežerai. Jų pavadinimai kilę ne nuo ežerų formos, o nuo ritualų. Patys ilgiausi Lietuvos ežerai Ilgiais nevadinami. Jie turi Asvejos, Aiseto, Žeimenio ir kt. vardus. Apytiksliais mano paskaičiavimais, Ilgio vardus turinčių ežerų Lietuvoje daugiausia. Jie skaičiuojami dešimtimis, o gal ir šimtais? Tai mažai tyrinėti ir dar neapibendrinti objektai. Ežerai, savo pavadinimuose turintys „-ilg-“ žodžio dalį, išsibarstę po visą Lietuvą. Šimtmečių eigoje jų pakrantėse vykusių ritualų ir meditacijų metu įkūnyta aura plevena iki šiol. Prie dažno šių ežerų vyksta masiniai žmonių susibūrimai ir šiais laikais. Žemaitijoje, aplink Telšių r. telkšantį Ilgio ežerą, įrengtas pažintinis takas, gausiai lankomas telšiškių ir svečių. Alytaus r. prie Ilgio ežero buvusių senovės ritualų vietoje pastatyta bažnyčia, prie jos įsikūręs Pivašiūnų miestelis. Dabar Pivašiūnai – Dzūkijos Šiluva, garsūs visą savaitę vykstančiais Žolinių atlaidais.

Tačiau daugiausia Ilgio vardais vadinamų ežerų yra valstybės šiaurės rytuose. Šio Lietuvos pakraščio rajonuose telkšo net po 4–5 tokius vardus turintys vandens telkiniai. Arti jų – archeologiniai paminklai: piliakalniai, pilkapiai, senos gyvenvietės ar kapinės. Kiek daug šiame krašte būta kovų ir žuvusiųjų paminėjimo, pagerbimo vietų! Senovėje vykusių ritualinių renginių metu kai kurie atsitikimai buvo sureikšminti. Žmonių dažnai kartojami. Tapo penu legendoms.                 Švenčionių r. keturi tokiais vardais vadinami ežerai. Jų pakrantėse esantys vietovardžiai apipinti legendomis.

Pateikėja Aučynų kaimo kilmės švenčioniškė Irena Slabadaitė-Paliulienė (gim. 1931 m.) pasakojo, kad iš senų žmonių jaunystėje yra girdėjusi legendą, jog kaimyninio Aidukų kaimo pavadinimas kilęs iš aido giesmių (sutartinių, raudų), kai Ilgio ežero pakrantėje senovėje motinos ir našlės giedodamos apraudodavo žuvusius vyrus. Tai būdavo ne šiaip sau pasidainavimas, bet apeiginis veiksmas tikint, kad tolyn sklindantis ir aidu (raudose vadintu „,aiduku, aideliu“) atsikartojantis balsas turi magiškų galių.

Kitas pateikėjas, 1957 m. Adutiškio apylinkės Lazdinių septynmetėje mokykloje dirbęs mokytojas Vitoldas Avinas minėjo, jog senovės kovose žuvusių narsiausių karių sudegintų kūnų pelenai būdavę išbarstomi į Aučynų piliakalnio pietryčiuose esančio Ilgio vandenis. Buvo tikima, kad iš vandens jie prisikels naujam gyvenimui. Apie šį ežerą geografas Č. Kudaba knygoje ,,Švenčionių rajonas“ rašė: ,,Ilgio ežero, esančio prie Adomiškės, vandens paviršius yra 204 m aukštyje. Nedaug panašių tokiame aukštyje ežerų visoje respublikoje rasime…“ (2).

Pelenų atidavimas aukščiausiai pakilusio ežero vandenims – didžiausia pagarbos ir dėkingumo išraiška žuvusiems kovose karžygiams, trumpinant jų vėlėms kelią į dausas.        

Aučynų piliakalnio apylinkėse du Ilgio vardus turintys ežerai. Abu lankomi turistų. Unikalioms kraštovaizdžio formoms išsaugoti prie jų įsteigti draustiniai. Prie Aidukų k. Ilgio ežero – Pailgio kraštovaizdžio, o prie Adomiškės k. esančio ežero – Ilgio hidrografinis draustinis. Daug Aučynų pilies gynėjų artimųjų buvo apraudoti šių Ilgio ežerų pakrantėse ir amžino poilsio paguldyti Aučynų kapinėse.  

Įsigalėjus krikščionybei, dvasininkams ėmus Ilginės papročius persekioti, jos buvo švenčiamos namuose (apraudant žuvusiuosius) ir kapinėse. Ilgainiui naujojo tikėjimo skelbėjai koregavo švenčių ritualus, įvardydami jų naują sakralinę prasmę. Statė krikščioniškus ženklus. Ypač tose tradicinėse lankymo vietose, kur buvo minimi legendiniai žmonių pasveikimai. Iš penkių  Zarasų r. esančių Ilgio ežerų, ypač sureikšminta Imbrado apylinkėse esančio ežero pakrantė, minima kaip švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vieta. Vietinių žmonių atmintyje gyvos legendos apie apsireiškimus ir žmonių pasveikimus.

Žurnalistė Jolanta Butkutė rašo: ,,Galima paminėti Ilgio ežerą. Jo pakrantė tinkama ne tik rekreacijai – žmonėms, norintiems pabūti toliau nuo miesto šurmulio gamtos apsuptyje, bet pasižymi ji ir savo išskirtinumu. Ji garsi tuo, kad tai viena iš 31 vietovės, kur pasirodė šv. Marijos paveikslas. Čia netrūksta ne tik poilsiautojų, bet ir piligrimų, kurie neretai kaip padėką už suteiktą dvasišką malonę pakrantėje pastato kryžių“ (3). 2013 m. buvo įgyvendintas Zarasų r. Imbrado parapijos vietos projektas – pastatyta prie Ilgio ežero koplyčia, kuri 2014 m. birželio 30 d. buvo pašventinta (4).

Pastačius koplyčią, pradėjo formuotis nauja tradicija. Jauni žmonės panoro įsiamžinti savo svarbiausią gyvenimo dieną – susituokti unikalioje Ilgio ežero pakrantėje. Tai 2014 m. jau atliko kelios poros. Dvasiškiai turi ir kitų planų. Bandoma sukurti Imbrado piligrimų kelią. Tai būtų 14 medinių koplytstulpių – kryžiaus kelio stočių. Nusitęstų 3,8 km ilgio kelio atkarpa nuo Imbrado gyvenvietės iki Ilgio ežero pakrantės. 

Legendų pynėmis apjuostas ir Ignalinos Ilgis, telkšantis miesto rytuose. Jo mėlis – duburio dugne. Rytais rūkuose skęstantis klonis. Iš trijų pusių aukštų kalvų apglobtas ežeras nuolat pasipildo šaltiniuotais vandenimis, besiveržiančiais iš kalvų papėdžių. Rytinėje jo pusėje vienas šaltinis vadinamas Linos ašara. Jo vanduo ypač tyras, mėgstamas ignaliniečių. Vakarinėje ežero pakrantėje vandens perteklius veržiasi upeliu, anksčiau kūpėjo kriokliuku, panaikintu renovuojant Dūkšto kryptimi kelią.

Ignalinos Ilgio ežero pakrantės – takų sukarpyti pušynai. Žavi gamtos oazė nuo akmens amžiaus laikų buvo pamėgta žmonių. Apie tai byloja aptikti akmens amžiaus gyvenvietės radiniai, pagoniškų šventviečių alkai, ežero pakrantėje dunksantys pilkapiai ir legendos, įkūnijančios Ilgio ežero savitumo aurą. Įsikūrusiose pakrančių stovyklose vyksta politinių partijų atrakcijos, estradoje – rajoniniai ir tarptautiniai pramoginiai renginiai. Ilgio ežero pakrantes buvo pamėgęs, jose vasaromis stovyklaudavo ir sportines atrakcijas teikė turistams Lietuvos Tarzanas (P. Arcimavičius). Vienoje sakmėje minima deivė Milda, kurios garbinimui senovėje prie kriokliuko buvęs aukuras. Prie jo susirinkdavo kovose žuvusių karių nuotakos. Deivė išklausydavusi nuotakų raudas ir jų žuvusiems mylimiesiems vaivorykšte nutiesdavo  kelią į dausas.

Kitoje legendoje porinama Ignalinos miesto vardo kilmės ištakos. Ilgio ežero Rudakumpių pusiasalyje buvusi pilis. Jos valdovas, palikęs pilies priežiūrą dukrai Linai, su sūnumis išvyko ginti krašto. Jaunoji pilies valdovė Lina pamilo svetimtautį belaisvį Igną, skirtą dievų atnašoms. Tuo ji sulaužė protėvių tradicijų nuostatas ir buvo nubausta. Rūstusis Perkūnas ją su rūmais nutrenkė ir paskandino Ilgio ežere. O žmonės, supynę įsimylėjusių jaunuolių Igno ir Linos vardus, gavo Ignalinos (Igno+Linos) miesto pavadinimą. Ši legenda iki šiol labai populiari tarp ignaliniečių.

Laiko tėkmėje keitėsi Šiaurės Rytų Lietuvoje gyvenusių žmonių kartos, religijos, gamtinė aplinka.  Mainėsi švenčių turinys. Ūkinės veiklos procese išnyko dalis alkų. Krikščionybės įtakoje, Ilgines imta vadinti Vėlinėmis. Šiame Lietuvos pakraštyje ir prie jo prigludusiuose Latgalos ir Gudijos pakraščiuose iki XIX ir XX a. sandūros išliko prietaringas mirusiųjų „maitinimo“ Vėlinių dieną paprotys. Ant kapų buvo dedama truputis simbolinio maisto (ir gėrimo) vėlėms pasivaišinti (5).                           

Tyrinėtojo J. Lasickio teigimu, trečią dieną po Ilginės ritualų, merginos atlikdavusios specialias apeigas dievaičio Žemėpačio (kiti šaltiniai mini dievaitį Vaižgantą) garbei, prašydamos, kad jis globotų gyvulius ir augintų ilgus linus.

Nuorodos 

1. Beresnevičius G. Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas. –V., 2001 m. – P. 151.

2. Kudaba Č. Švenčionių rajonas. –V., 1987 m. – P. 8.

3. Butkutė J. Pasižvalgius po Šiaurės Rytų Lietuvą. ,,Tėviškės gamta‘‘. 2013 m. Nr. 10.

4. Kun. Kavaliauskas R. Laukiame koplyčios prie Ilgio ežero pašventinimo. ,,M. Ignalina‘‘ . 2014 – 05 – 09.

5. Visuotinė lietuvių enciklopedija. VII t. – V., 2005 m. – P. 768. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje