Aną savaitę pirkau gerą bryzą rūkytų lašinių. Tikrai skaniai rūkyti, su kmynais. Paskui pagalvojau – gal reikėjo luktelėti, gal būtų atpigę – po to, kai laisvoji žiniasklaida triukšmingai paskelbė kažkokių mokslininkų tyrimus, esą perdirbta mėsa sukelia vėžį ir šiaip kenkia sveikatai.

Nieko naujo tie mokslininkai nesugalvojo. Tiesa, iš pradžių dar norėjau pavadinti juos šarlatanais, bet susilaikiau: juk mokslo pasaulyje faktų, kai užsakomi ne tik kokie nors tyrimai, bet ir jų rezultatai, per akis. Sakysim, tokiame „moksle“, kaip visuomenės nuomonės tyrimai: kas moka, tam sociologai ir šoka.

Bet vis dėlto gerbkime mokslininkus, jei ne šiuolaikinius, tai bent anų laikų. Tie, kas dar anuos gerus laikus prisimena, turėtų prisiminti, kad tada irgi rūkyti mėsos produktai socialistinio mokslo atstovų buvo pripažįstami nesveikais, nors apie vėžį dar buvo kalbama mažiau. Tik valdžia tais laikais buvo protingesnė, ji kur kas daugiau rūpinosi liaudies sveikata: tada rūkytų mėsų parduotuvėse nebuvo, ir tik todėl liaudis buvo sveika.

To nepasakysi apie liaudies tarnus: jie, negailėdami savo sveikatos, uždarose – kad liaudis į jas nepatektų ir savo sveikatos negadintų – parduotuvėse pirkdavo rūkytus kumpius ir dešras ir taip, aukodami save, siekė įrodyti, kad tokią mėsą valgyti nesveika.

Tiesą sakant, liaudyje irgi pasitaikydavo eksperimentatorių, pasiryžusių savo kailiu išbandyti kenksmingą rūkytų mėsų poveikį. O gal jie nebuvo jokie eksperimentatoriai, tik paprasti kaimiečiai. Šis paprastumas, kurį kai kurie dabartinės liaudies atstovai, ypač tie, kurie save priskiria žolėdžiams, vadina kvailumu, buvo ypač paplitęs Lietuvoje. Paklauskite vyresniosios kartos – senoliai papasakos, kad tais laikais, kai nebuvo jokių maksimų nei norfų, kai net elektros nebuvo, ir apie šaldiklius žmonės tik pasakas pasakojo, mėsa, kad nesugestų, būdavo rūkoma arba sūdoma.

Ir paskui ją žmonės iki kitos žiemos, kai paprastai kiaulės būdavo skerdžiamos, valgydavo. Negana to, kitas senolis iki šiol prisimena, kad tai buvo labai skanu. Ir gyvena tais prisiminimais, nepaisydamas visų aiškinimų, kad rūkyta mėsa turėjo jau seniai nuvaryti jį į kapus, tik kažkodėl nenuvarė.

Dabar mums dar aiškina, kad kenkia ne tik rūkyta, bet ir sūdyta mėsa. Visa perdirbta mėsa vėžinius susirgimus sukeliančių medžiagų ir produktų sąraše, kaip skelbia Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), atsidūrė šalia alkoholio ir plutonio.

Išeitų, jeigu išgėręs taurelę užkandi rūkytos dešros griežinėliu, tau kyla pavojus susirgti vėžiu, lyg būtum pasivaikščiojęs šalia Černobylio reaktoriaus.

Tiesa, PSO nėra kategoriška, ji, sakysim, teigia, kad raudona mėsa „turbūt kancerogeninė“. Kitaip tariant, gal kenksminga, o gal ir ne. Labai patogi formuluotė, kiekvienas lygiai taip pat gali pasakyti – „turbūt nekancerogeninė“. Bet argi tokiam už tokią išvadą bus sumokėta?

Kam šį kartą buvo naudinga užsipulti mėsą (kas tą tyrimą užsakė) – kol kas nežinoma. Kai genetiškai modifikuoti augalai buvo pavadinti „galbūt sukeliančiais vėžį“ – čia greitai buvo pasakyta, kad GMO neigimo politika naudinga visiems, kas susiję su trąšomis ir kovai su kenkėjais skirtais chemikalais: nemodifikuotiems augalams viso to daugiau reikia.

Čia tik amerikonai gali tokius produktus valgyti, jiems tai nekenksminga, o lietuviai iš karto užverstų kojas. Tiesa, kažkodėl įvežti iš tokių augalų pagamintus produktus galima, o auginti – ne. Išeitų, įvežti – nekenksmingi? Taip, nes jiems jau nei trąšų, nei kitokių pelningai gaminamų nuodų nebereikia.

Kalbos apie perdirbtos mėsos žalą jau nutilo. Vadinasi, ir žalos tiek tėra. Juk jei ji tikrai būtų, nei laikraščiai, nei radijas, nei televizija nesiliautų apie tai kalbėti. Nors… žiniasklaidai kasdien naujo skandalo, naujo baubo reikia. Neišsigandot šito – sugalvos naują.

O rūkyta mėsa – tikrai skanu.