Skip to content

Erškėčių vainikais likimo padabinti

MI informacija

Kasmet rudenėjant, kuomet medžiai meta lapus, Ignalinos viešosios bibliotekos darbuotojai sukviečia rajono kuriančiuosius pabendrauti. Šiųmetis susitikimas, vykęs spalio 24 d. – lyg repeticija, ruošiantis rajono literatų klubo „Lelija“ 30-mečiui, kuris bus minimas kitąmet. Bibliotekos darbuotojai suskubo atkurti anksčiau buvusius itin intensyvius kūrybinius ryšius su aplinkinių rajonų literatais, pasidžiaugti jais, paklausyti, kuo „dūsuoja“ jų širdys… ir įspėti, kad kitąmet klubas minės savo šventę ir lauks jų su naujomis eilėmis. Renginį pradėjo literatų klubo sumanytoja Laima Andrijauskienė, savo ilgus metus globotų rašančiųjų pasiekimais atėjo pasidžiaugti ilgametė jo kuratorė Irina Marudina, eiles skaitė net dvi buvusios klubo pirmininkės.

Įėjus į salę akį labiausiai džiugino jaunimo būrelis. Juolab, kad tą pačią dieną Ignalinoje vyko ir jau legenda tapęs vaikų ir jaunimo teatrų festivalis „Bildučiai“. Labai norėjosi tikėti, kad jaunimėlis nusimetė nedrąsos kiautą, kad mokytojai kuriančiuosius pastūmėjo iš klasių į viešas erdves. Tai nebuvo optinė apgaulė, bet ir ne svajonės pamatyti ir išgirsti kuriantį jaunimą išsipildymas… bet gal žingsnelis link to? Moksleivių kūrybos rinkinukai laikas nuo laiko išvysta dienos šviesą, bet veidai pasilieka moksleiviško gyvenimo šurmulyje. Įdomu būtų suprasti, kaip skiriasi visai kitokių vertybių aplinkoje augančiųjų problemos. Tądien brandžių rašančiųjų pulką puošęs jaunimas: Gabrielius, Grigorijus, Gintarė renginį nuspalvino atlikdami muzikos kūrinius ir skaitydami vyresnių draugų eiles. Visa tai jie darė nuostabiai, bet išskubėjo pas bendraamžius. Ir tai visiškai suprantama.

Plačiažandžiai arbatiniai, skleisdami svetingų namų šilumą, savus ir svečius kvietė prie stalų. Susirinkusiuosius sveikino, gomuriui apčiuopiamo saldaus peno dovanojo savivaldybės vicemeras Gintaras Kindurys. Savi ir svečiai iš Dusetų, Utenos, Zarasų, gaivindamiesi žolelių arbata, dėliojo popieriaus lapus ir knygeles su „šviežiausia“ kūryba, naudojosi paskutinės minutės pasirinkimo laisve – ką skaityti šiame sambūryje? Utenos r. literatų klubui atstovavo Utenoje dirbąs, Ignalinos rajone „lovą laikantis“ Antanas Kibickas. Solidžiai skambėjo jo žinia, kad uteniškiai didžiuojasi, turėdami net šešis Lietuvos rašytojų sąjungos narius. Gera žinoti, kad meras Alvydas Katinas – taip pat poetas ir, matyt, ne be jo pagalbos, atsirado tiek juo pasekusiųjų į garbingąją rašytojų sąjungą. A. Kibickas pasidžiaugė tekusia lemtimi ar pareiga leisti kasmetinius uteniškių literatų leidinius savo įkurtoje „Indros“ spaustuvėje. Ignaliniečiai jį pažįsta kaip įstabų kelionių įspūdžių pasakotoją vietinėje spaudoje, bet retai kuriam teko žavėtis jo daugiaprasmiu ir kandoku humoru, kuris yra sugulęs šio Lietuvos rašytojų sąjungos nario knygose. Ir tądien ponas Antanas pasikuklino. O gaila…

Stalus puošusios skaisčios erškėčių uogos nevalingai priminė metų laiką, rašančiojo dalią. Kartą rašyti pradėjęs – negali sustoti… Lyg erškėčių vainikas metaforos, palyginimai, sąskambiai, jausmai ar žinios spaudžia galvą, kol išsilieja popieriuje (o kai kam gal ir kompiuterio monitoriuje…). Vidinis draskymasis, tinkamiausio žodžio paieška kamuoja lyg erškėčio spygliai. Tai ne tik poetų, bet ir publicistų, prozininkų, scenaristų, dainų tekstų kūrėjų kelias, kuriuo tenka keliauti. Ir ruduo… laikas, kuomet vaizduotę kaitina spalvos, žingsniais kuriama nukritusių lapų muzika. Ir tądien susirinkusieji pagrindine tema pasirinko rudenį. Lyg gausų derlių, lyg kūrybinės veiklos atskaitos tašką, lyg išgyventų emocijų kulminaciją. Zarasiškių pulkelis, vadovaujamas savo brandžia lyrika ir mokinių kūrybiškumo ugdymu garsėjančio Vasilijaus Trusovo, pristatė ir savo klubą, ir save. Ir rimtai, ir sarkastiškai pažiūrėdami į žmogų ir jam pamėtėtus likimo išbandymus, kaimo gyvensenos savitumą. Reikia jiems pavydėti ir pasveikinti, kad naujame Zarasų viešosios bibliotekos priestate, kuris įvardijamas, kaip rajono kultūrinio turizmo plėtros pagalbinė priemonė, jie savo eilėmis galės šlovinti savo rajoną, tuo dar labiau didindami jo patrauklumą.

Dusetiškių pulkelis atvyko iš Lietuvos provincijai nebūdingos aplinkos. Kuris dar miestelis gali pasigirti meno galerija, kurią žino visos šalies menininkai, kur jaunimas grožio mokomas nuo mažumės? Gal todėl ten kuriančios moterys tokios svinguojančios? O gal tai tiesiog toks jų gyvenimo tarpsnis, kuomet vaikai jau turi savo gyvenimus, o jos, atlikusios savo esminę pareigą, gali sau leisti gyventi taip, kaip nori, jausmus išsakyti atvirai, nebijant nei valdžių, nei žmonių kalbų. Tokios laisvos savo kalba, turėjimu ką pasakyti ir norėjimu tai daryti. Klubo pirmininkė Elena Gaižiuvienė pristatė klubą, o Nepriklausomų rašytojų sąjungos narės Janės Grigorjevienės pristatytos pusbrolienės pakerėjo ignaliniečius savo iškalba ir sugebėjimu žodžiams rasti melodiją.

Ignaliniečiai prabilo tuomet, kai į salės langus atsisuko popiečio saulė. Sambūrio salę puošusio klubo  simbolio – lelijos – stiklo žiedlapiai, pasigavę spindulius, tuomet sutvisko įvairiausiomis spalvomis. Originalioji, dainingoji Rimutė Agota Rimšelienė savo eiles pavertė sakralia giesme, Lina Kovalevskienė dovanojo širdį rudeniui, Olga Paukštienė tviskėjo išdidžiu kuklumu, Veronika Eitminavičienė įsuko į romanso sūkurį, Pranas Kristanavičius, pradėjęs prisistatymą publicistiškai aštria kritika kultūros politikai šalyje, baigė vyriškai jautria lyrika, Milda Dikmonienė, kukliai užsiminusi apie savo literatūrinius bandymus, susirinkusiųjų širdis pamalonino jau pripažintų poetų eilėms parašyta muzika. Klubo nariai ir visi susirinkusieji džiaugėsi Liudgardos Savickaitės nauja poezijos knygele „Mano kelias“. Ši produktyvi poetė užaugo Didžiasalio apylinkėse, visą darbingąją savo gyvenimo dalį praleido, plušėdama Utenoje ir didindama jos patrauklumą, plėtodama turizmo paslaugas, dabar ji – tėviškėje, su savais. Kiek liūdniau jautėsi rašantieji prozą. Trumpai jos nepateiksi, o problemos – žmogiškai gilios, išjaustos nė kiek ne mažiau nei poetų… Bet tai visų poezijos renginių regionuose problema, kuri laukia savo sprendimo.

Kaip paskutinis rudeninis griaustinis, kaip niekaip mūsų krašte nesulaukiamas rudeninis lietus, turįs papildyti senkančius vandenis, renginį papuošė savo naują knygelę pristatydamas Algirdas Jakštas. Tądien turėjęs įsipareigojimų daugybėje Švenčionių ir Ignalinos rajonų renginių, jis rado laiko pabūti kartu, savo vitališkumą skatinančiu balsu pakvietė kartu pakeliauti jo patirtų išgyvenimų keliais.

Kalbantieji pasijuokė, kad klube keistai daug savickaičių: Liudgarda, Dalia ir Rimutė Rimšelienė (jos mergautinė pavardė – Savickaitė). Toliau skambėjo renginio organizatorių Virginijos Mesropian ir Laimos Andrijauskienės padėkos žodžiai susirinkusiems, kaip iš gausybės rago byrėjo šakočiai išleidusiems knygas ir nepasididžiavusiems atvykti iš kitų rajonų. Susirinkusieji džiaugėsi organizatorėmis, kurios į savo pareigas žiūri kūrybiškai, negaili laiko ir jėgų, iškenčia kuriančiųjų kaprizus, sudaro galimybes susitikti atokiose seniūnijose ir net kituose rajonuose. Visam bibliotekos kolektyvui  rašantieji ir jų pasiklausyti atėję sugiedojo ilgiausių metų. Ir palinkėjo – sveikoms ir laimingoms sulaukti klubo 30-mečio, gauti finansavimą numatomai išleisti rajono rašančiųjų kūrybos rinktinei, sėkmingai atrinkti kūrinius jai ir pasilengvinti sau gyvenimą – prieš jubiliejinius metus dar kartą suburiant klubo narius ir išrenkant jo pirmininką.

Šventė baigėsi, susitikimai – ne. Lapkričio pradžioje į gyvenimą pasibeldė nauja Broniaus Šablevičiaus, „Lelijos“ literatų klubo nario knyga „Nematomoji žmogaus pusė“. Didžiąją dalį savo gyvenimo jis pašventė gamtos gyvenimo žavesiui parodyti. Ši knyga apie gamtos dalį – žmogų. Kolegas klubo narius jis jau senokai gąsdino jos pasirodymu, todėl intriga – didelė.

A. Jakšto nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje