Rodos, dar nesena valdžia, o dantų neturi. Nors, kita vertus, tai, kad valdžia bedantė, su jos atstovų dantų problemomis nesusiję. Gal net atvirkščiai, ponai viršininkai taip savo burna rūpinasi (visomis prasmėmis), kad visa kita jiems nerūpi.

Kražių žudynės, mano nuomone, visai ne policijos problemas, kaip sakoma, apnuogino. Ką ten galėjo padaryti policija?

Nebent, kaip vienoje laidoje girdėjau, jeigu policininkų, kad ir tame pačiame Kelmės rajone, būtų daugiau, jie būtų anksčiau atvažiavę į Kražius, dar tą dieną, kai buvo nužudyta pirmoji auka ir gal nebūtų buvę daugiau aukų, tik viena. Tik.

Tai gal dar reikėtų skatinti saugios kaimynystės grupių kūrimąsi? Kad kaimynas, pamatęs, jog ilgai kieme nesirodai, galėtų tavo lavoną ne po trijų dienų, o tą pačią dieną aptikti? Kaip, sakykit, dar gali padėti tau kaimynas?

Per televiziją pliurpiama: tada kaimynai, pamatę įtartinus asmenis, neliks abejingi. O ką daryti, jeigu tas asmuo kasdien matomas, gal jis ir įtartinas. Bet ir apie Kražių skerdiką Probacijos tarnyba žinojo, tačiau pavojingu jo nelaikė. Ką būtų sakiusi, teisingiau, ką pasakyti būtų turėjusi teisę policija, jeigu kaimynas būtų pasiskundęs: vaikšto čia visokie…

Akcija, kai vienišiems vienkiemių gyventojams buvo dalinami pagalbos iškvietimo prietaisai, sėkmingai baigėsi. Tie prietaisai jau ir nebeveikia, o jų priežiūra niekas nesirūpina. Tam pinigų neskirta. Kitiems dalykams pinigų atsiranda, kad ir seimūnų apsaugai, nes jie, matote, savo viešbutyje jaučiasi nesaugūs, o kaip kiti?

Ką jūs, argi prie kiekvieno namo apsauginį pastatysi. Prie seimūno namo – čia dar galima, o kiti tegul saugosi patys. Tegul patys perkasi tokius pagalbos skambučius, tegul patys moka už jų prijungimą ir aptarnavimą.

Gaisrinės, policijos ir greitosios iškvietimo telefonus į vieną sujungti buvo galima, tam pinigų atsirado, to reikėjo, nors žmonėms blogiau buvo padaryta. Bet juk ne žmogui valdžia tarnauja, o sau.

Taip, juk visiems neprivogsi.

Beje, net ir tie skambučiai buvo dalijami tik vienkiemių gyventojams, o Kražiai – miestelis, namas prie namo, mačiau, ant vieno net kažkokia lentelė apie saugią kaimynystę kabojo. Taigi, miestelyje žmonės buvo saugūs, beveik kaip seimūnai.

 Kalbinti Kražių žmonės sakė, kad tokius žudikus reikėtų bausti mirtimi. Nėra pas mus tokios bausmės. Teisę žudyti žmogaus teisių gynėjai suteikė tik tokiems skerdikams. Šitas jau buvo teistas už nužudymą. Maža to, jis už įvairius nusikaltimus iš viso jau buvo teistas 11 (vienuolika) kartų. Kažkuris pareigūnas prasitarė, kad už porą pastaruoju metu padarytų nusikaltimų teismas tam skerdikui kalėjimo bausmę skyrė, bet jos vykdymą atidėjo.

Teisėjai visada teisūs. Jų net nepaklausi, kodėl jie skyrė vienokią ar kitokią bausmę. Jei ir panorės paaiškinti, pasakys, kad viskas pagal įstatymą. Įstatymas tokią bausmę numato. Kodėl toks švelnumas žudikui? Įstatymas tokį švelnumą numato.

O valdžia? Ką ji daro, ar nemato, kad visokių nusikaltėlių gynimo organizacijų dėka mūsų įstatymai visai bedančiai tapo? Kad teismai… oi ne, teismų ir teisėjų liesti negalima. Jie nepriklausomi. Tik klausimas – nuo ko?

Atrodo, mūsų valdžia labiausiai ne savo rinkėjų bijo, o tų minėtų esą žmogaus teisių gynimo organizacijų, kurios yra turtingos (nenuostabu, banditus globoja) ir galingos. Mums valdžia aiškina, kad ir šiaip pas mus teistų asmenų daugiau, nei kur nors kitur Europoje. Nieko nuostabaus, kai pas mus vienas per dešimtį metų sugeba dešimtį teistumų užsidirbti – statistika rodo, kad iš dešimties visi po kartą teisti.

Valdžiai taip tiesiog patogiau. Ji save apsaugo. O jeigu kokia kvailutė profesorė ir atiduoda telefoniniams sukčiams savo pinigus – tai čia smulkmena.