Kaip sakė vienas medžiotojas, baisesnio vilko už žmogų nėra ir nebus. Niekas kitas nesugeba sukurti tiek gėrio, skleisti tiek meilės, bet kartu būti klastingiausiu, žiauriausiu ir tuo pat metu kvailiausiu – tik žmogus. Visa žmogaus bėda – protas. Tai jis nuneša į neregėtas aukštumas ir surezga neįsivaizduojamas baisybes, priverčia įtikėti nežinia kokių psichinių ligonių išgalvotomis „aukščiausiųjų tiesomis“, kurių privalu griežtai paisyti. Istorijos ratas sukasi ir sukasi… O iš tikrųjų noriu pasakyti tai, kad naiviausia yra tikėti, jog į Europą plūstantys ir oficialiai joje nesiregistruojantys pabėgėliai aplenks Lietuvą, Ignaliną.

Pagonybė. Krikščionybė… Ar bus ir Islamas?

1213-ieji, pavasaris. „Pagonių karaliumi vadintas kunigaikštis Dangerutis, prikaustytas prie kankinimų rąsto Livonijos pilyje, dar juto, kaip dega plaukai, kaip visą kūną laižo liepsnos, iš paskutiniųjų laikydamasis kruvinomis savo šnervėmis traukė degančios savo mėsos karštą kvapą, dar kartą sukaupęs visas likusias jėgas, pasimuistė – nuo ugnies įkaitę geležiniai apkaustai, negailestingai čirškindami gyvą mėsą, tik dar labiau įsirėžė į jo kūną. „Prabils, išgirdęs jos klyksmą… ne tik prabils, o ir krikštysis… tai būtų didžiausia dovana mūsų Viešpačiui, mūsų šventojo sosto Tėvui Inokentijui, mūsų imperatoriui Friderikui, mūsų Livonijos vyskupui Albertui…“, – džiūgavo vienuoliai inkvizitoriai, vykdantys vyskupų nurodymus.“, – rašoma istoriniame Jono Užurkos romane „Saulės mūšis – baltų vienybės smūgis“.

Pacitavau kelias vaizdingas eilutes, kurios labai aiškiai iliustruoja, kaip viena religija „keičia“ kitą religiją. Laikai skiriasi, bet metodai – vienaip ar kitaip panašūs: apgaulė, klasta ir prievarta, lydimi žiaurių kankinimų ir susidorojimų.

Visai neseniai Prancūziją, kurioje gyvena jau milijonai musulmonų, ištiko nelaimės (šis rašinys rašytas dar prieš lapkričio 13-osios naktį Paryžiuje – red.). Tik po žudynių ir chuliganiškų išpuolių imta nagrinėti, ieškoti priežasčių, kodėl musulmonams nepavyksta integruotis (mūsų valdžia įsitikinusi, kad bet ką ir bet kur integruos) į prancūzų visuomenę. Paaiškėjo tikroji bauginama priežastis: islamas absoliučiai atmeta krikščionybę. Istorija byloja, kad daugybę šimtmečių musulmonai žudė krikščionis arba šie taip pat uoliai galabijo islamo išpažinėjus. Vos tik valstybė nusilpsta, prasideda tautinis atgimimas, kyla ir kraupių žudynių banga. Turkai žudė armėnus, dabar musulmonai žudo krikščionis Sirijoje, Irake, Nigerijoje, net mūsų pamėgtame Egipte, kuriame provincijos „aukštuomenė“ taip mėgsta poilsiauti.

Religijos esmė – islamas turi būti paskleistas visame pasaulyje, jeigu reikia, tai ir praliejant kraują. Cituoju (vertimas iš arabų kalbos): „Sura 4, ajatas 89: „…Ir neimkite iš jų (kitatikių) draugais, kol jie neatsistos į Alacho kelią; jeigu jie atsisakys, tai stverkite juos ir užmušinėkite, kur juos berastumėte…“. Sura 8, ajatas 39: „Ir kovokite su jais, kol nebeliks pagundos ir visa religija priklausys Alachui“. Sura 9, ajatas 5. „Užmušinėkite netikėlius, kur tik juos rasite, imkite į nelaisvę, apsupkite tvirtoves, panaudokite įvairią klastą…“. Sura 47, ajatas 4: „O kada jūs sutiksite tuos, kurie neįtikėjo (Alachu), tai – smūgis kalaviju per kaklą“ (Šiomis korano nuostatomis dabar ir vadovaujasi karingojo islamo išpažinėjai. Nuosaikūs musulmonai tvirtina, kad tikrasis islamas ir karingasis – skirtingi dalykai – red.).

Tikrai neprotinga ignoruoti fakto, jog tūkstančiai musulmonų Europai ir Lietuvai iš tikrųjų kelia grėsmę.

Apie kultūrą ir pigią darbo jėgą

Daugelis naiviai galvoja, kad imigrantai bus pigi darbo jėga. Visai neseniai MI puslapiuose kolegė Arminė Jums rašė apie afrikiečių darbštumą. Kai niekam nereikalingų lietuvaičių vaikų nenorintys gelbėti tautiečiai už svetimus (oi ne, gera valia paaukotus) pinigus veržiasi čiūčiuoti ir niūniuoti afrikiečių vaikų bei sodinti jiems vaismedžių, o šie net jų pasilaistyti nesugeba. Taigi. Panašus kontingentas ir pabėgėlių gretose. Dauguma jų bemoksliai, neturi jokių kvalifikacijų, nemoka kalbų. Net valytojais jų įdarbinti neišeina, nes šių žmonių supratimas apie švarą, higieną ir tvarką iš esmės  skiriasi nuo mūsiškio. Tarkim, Vokietijoje valytojos darbo jie mokomi 11 mėnesių.

Mums visiems gaila karo pabėgėlių, žudomų krikščionių, žmonių, priverstų bėgti iš savo tėvynės, įprastinių klimato ir buities sąlygų. Bet matant tą vis didėjančią, jau agresyvėjančių migrantų jūrą, darosi nejauku. Ką reikia daryti, nežino niekas. Aišku viena, sentimentalumą, praskydusias emocijas teks pamiršti ir pradėti diferencijuoti tos minios žmones. Tik kas ir kaip tai padarys?

Facebook’o platybės ir pasekmės

Tautiečiai ir ignaliniečiai, politikai, vaikai ir visi kiti interneto vartotojai visu pajėgumu užgulę socialinius tinklus. Nuo normalaus bendravimo ir dalinimosi informacija iki psichinių nukrypimų tenkinimo – galimybės beribės. Taigi, mielasis facebook‘as. Paskyrą jame turi turbūt kas penktas ignalinietis (turiu ir aš, nes vis nesiryžtu atsijungti – šiokia tokia priklausomybė). Negaliu teigti už visus, bet štai bent kartą per savaitę aptinku kvietimų „draugystei“. Tarkim, Abdul Qayyum iš Pakistano arba koks nors John Lopez iš Brazilijos, Areghan Joroma, Larry Wayne Ellis ir t. t. Esmė ta, jog niekas nežino, kas iš tikrųjų slepiasi už šių vardų ir pavardžių bei fotografijų. Galbūt tai nuostabūs ir įdomūs žmonės. O galbūt taip vyksta naujų „aukų“ paieškos. Ir kas paneigs, kad kai kurie žmonės neatsako į tokius kvietimus?

Apgaulingas meilės ilgesys

Dar vienas islamo „žavesys“, apie kurį turėtų žinoti egzotiškos meilės entuziastės – tai smurtas prieš moterį – lyties organų pašalinimas ne medicinos tikslais, o dėl vyro interesų. Mergaitės (nuo 3 iki 10 metų) žalojamos tam, kad suaugusios nepatirtų seksualinio malonumo, kad būtų ištikimos, netrokštų lytinių santykių, nes jie tampa skausmingi.

Lyties organai apipjaustomi įvairiai. Lengviausias apipjaustymas, kai nupjaunamas tik klitoris – tuo pašalinamos moters erogeninės zonos. Antrojo tipo apipjaustymas – šalinamos ir mažosios lytinės lūpos. Trečiojo tipo – dar ir makšties žiedo dalis, makštis sulimpa. Lytiniai santykiai tampa labai sunkūs. Vyro garbė yra įveikti sąaugas. Būtent Eritrėjoje ir atliekama daugiausia trečio tipo apipjaustymų. Pats sunkiausias yra ketvirto laipsnio apipjaustymas, kai arabų mergaitei ar už musulmono ištekėjusiai kitatautei moteriai išpjaunama daug makšties ir įveriami auskarai, kurie visai uždaro lytinę angą.

Apipjaustymą paprastai organizuoja vyro motina. To gali tikėtis ir lietuvės jų marčios, ir tokioje šeimoje gimusios mergaitės, jei ir jos atvyko atostogų į tėvo gimtinę.

Apipjaustymo įrankiai – kokia nors stiklo šukė, geležtė. Kraujavimą stabdo purvu, kupranugarių mėšlu.

Moterų apipjaustymas praktikuojamas daugiau nei 30 šalių – centrinėje Afrikos dalyje, Egipte, Irake, Irane, Turkijoje, Sirijoje, Arabijos pusiasalyje, Indijoje, Malaizijoje, Indonezijoje, Gvinėjoje, Džibutyje, Malyje, Somalyje, Eritrėjoje, Siera Leonėje, Gambijoje.

Taigi, atvykėlių šeimyninio gyvenimo tradicijos darys įtaką ir mūsų šeimoms, įeis į mūsų kultūrą. Jie atsineš ir savo švenčių, ir tradicijų, ir draudimų, ir griežtų reikalavimų paklusti vyro valiai. Jie, savaime suprantama, gyvens bendruomenėmis, kuriose darys ką norės ir kaip norės ir jokie įstatymai neapsaugos mūsų tautiečių, mūsų vaikų, patekusių į tokią bendruomenę.