Skip to content

Nematomoji Ignalinos televizijos pusė

Lina RAGINYTĖ

Rašydama šį straipsnį labai rizikuoju, nes puikiai žinau, kokių tabu laikosi mūsų kolegos – Ignalinos televizijos vadovas Vidmantas Gudukas (Vidas) bei visi jo „karžygiai“. Kita vertus, įvairios audros, drebėjimai bei potvyniai ir atoslūgiai bent kokiai akimirkai išjudina kasdienybę, priverčia kitaip pažvelgti į savo veiklą, nupūsti dulkes nuo senų, mielų daiktų ir vėl pasidžiaugti, kad esi, kad turi…

Lapkričio 21-oji – Pasaulinė televizijos diena, tad negalime nesidžiaugti drauge su kolegomis, ketvirtosios valdžios atstovais, ir nepasveikinti jų su profesine švente, perduodami jiems linkėjimų ir nuo kitų ignaliniečių… Juk mylim juos taip pat stipriai, kaip ir save!!!

„Kazaki razboiniki“

Paprastai išskirtinės asmenybės atsiskleidžia jau vaikystėje. Tą patį galime pasakyti ir apie mūsų Televizijos vadovą. Vidas – taip pat beveik grynakraujis ignalinietis (tik gimęs Utenos r.), augęs ir mokytojo, vadovo įgūdžius formuot pradėjęs vieno iš tuometinės M. Melnikaitės gatvės daugiabučio kieme. „Tai buvo maždaug 1960-ieji. Aš buvau 5-erių, o Vidas šiek tiek vyresnis. Bet kaip šiandien prisimenu visas šėliones. Mūsų kieme buvo nemažai vaikų, dar susirinkdavo iš aplinkinių kiemų, ir visi sukosi aplink Vidą. Įtaigumas jame – įgimtas. Visi kažkaip savaime jo klausydavo. Net nežinau kodėl, bet mes visi nuo vaikystės kalbėjome rusiškai, o pagrindinis žaidimas, kuriam vadovavo Vidas – „Kazaki razboiniki“ (Kazokai plėšikai). Kariavome, lipome medžiais, lakstėme po apylinkes, o iš lauko namo grįždavau ne pro duris, kaip pridera, o lipdavau per langą. Ką tai reiškė – pati nesuprantu iki šiol. Nepaisant to, Vidas sugebėdavo būti ir, kaip dabar man atrodo, griežtu, bet kartu ir labai draugišku, paslaugiu, o svarbiausia – nebuvo gobšus ir „gailikas“. Jis pirmas ir ilgą laiką vienintelis visame mūsų šio Ignalinos kampo vaikų rate turėjo dviratį. Bet nesipuikavo tuo. Vidas mane ir išmokė važiuoti savo dviračiu, o paskui leisdavo į valias juo važinėti pačiai. Ūgtelėjus, mūsų „Kazaki razboiniki“ pakeitė šokių vakarai…“, – vaikystės ir paauglystės, praleistos kartu su Vidu prisiminimais dalinasi MI buhalterė Tatjana (Lazareva) Bujevič.

Seniai seniai…

Gal seniai, o gal ir ne taip seniai, nes istoriją menantys tebegyvena… Tuomečio švietimo skyriaus vedėjo Alekso Giržado iniciatyva Ignalinoje buvo pradėtos transliuoti pirmosios Televizijos laidos. Naujienas ar pranešimus skaitė šviesios atminties puikus lituanistas Petras Mikštas bei kolegė Vida Gasparavičienė, tačiau iš eterio po kurio laiko jie dingo. 

Tuščia vieta ilgai tokia nebūna, tad neilgai trukus, su audrom ir vėjais Ignalinos TV „užlaužė“ du jaunuoliai – Vidas ir Jonas Baltakis. Kiek pabuvę po švietimiečių stogu, 1992 m. tie patys vyrukai įsteigė UAB „Ignalinos televizija“, kurios vadovu ir tapo Vidas. Prie jų prisijungė Artūras Dervinis ir Andrius Artemjevas. Tuo metu nuolatiniu žurnalistu buvo vienas – Jonas. Dar buvo padėjėjų, bendradarbių. O visos „virtuvės“ generatorium ir kontrolieriumi bei laidų montuotoju, kaip ir dabar  – Vidas. 1995 m. į studiją atėjo dirbti Roma Ksenzovienė. Nuo tada pradėta dar drąsiau eksperimentuoti, keistis. Vienas po kito šliejosi bendradarbiai. Televizijos nepajėgė aplenkti ir Rasa Juodagalvienė, Lina Kovalevskienė, Kęstutis Žemaitis, Gintautas Juodagalvis, Vidas Krasys, Marius Vilčinskas. Visi jie paliko čia savo pėdsaką, indėlį.

Vėliau, kai kabelinės TV paslaugos ėmė plėstis, atsinaujino techninė bazė, į kolektyvą įsijungė Raimondas Jasiulionis, Stasys Daugėla, Igoris Maiburovas.

Demokratijos buvo daugiau

„Pasakysiu taip, kai būna labai liūdna ir pritrūksti jėgų žengti bent vieną žingsnį, geriausias vaistas – pirmosios Ignalinos televizijos laidos. Išsitraukiame senas kasetes ir leidžiame sau tokią antidepresantų terapiją. Per visus tuos metus būta tiek įvykių, kad turbūt knygas galima būtų rašyti. Prisimenu, kaip maždaug prieš 15 metų pavasario polaidis ištirpdė kalnus žiemą neišvežto sniego ir užtvindė gatves prie dabartinės parduotuvės IKI, šalia autobusų ir geležinkelio stočių. Mes atlėkėm su Andrium rengti reportažo. Juk negali šiaip parodyti balos. Atsivežėm guminę valtį, pripūtėm, panardinom į balą. Per seklu. Nepasiiriu. Tada už nugaros pririšom virvę, aš, skambant „Žydrojo Dunojaus“ garso takeliui, mosavau irklais, o Stasys Pilypas… už kadro traukė valtį. Žiūrovų buvo daugiau nei cirke, o laida ne tik išvertė žiūrovus iš koto, bet kai kuriems draugams įsirėžus atmintim iki šių dienų.

Mes bendradarbiavom su LRT bei LNK televizijomis, dalindavomės reportažais. Sykį Pažemiškyje (Dūkšto sen.) nufilmavome vieno seno berno karvę, su kuria jis dirbo visus ūkio darbus ir ne tik. Karvė duodavo pieno, su ja jis ardavo, akėdavo, ji ir vežimą traukė ir t. t. Tąkart LRT prodiuseris mūsų medžiagą akimirksniu „perėmė“, atmesdamas visas kitas savo komandos medžiagas, rengtas „Panoramai“. Vėliau tik Lietuvos, bet ir pasaulio televizijos be paliovos važiavo filmuoti tos karvės. Karvei superžvaigždės gyvenimas matyt greit pabodo, nes kasdien ją „mankštindavo“ vis kiti žurnalistai.

Apskritai, anksčiau buvo kažkaip viskas daug paprasčiau, įdomiau bei teisingiau. Dabar, įsigaliojus asmens apsaugos įstatymui, viskas apribota, „pažabota“, o galiausiai ir tikrus nusikaltimus fiksuoti beveik neįmanoma. Mes anksčiau darydavome net pasalas, kartą naktį sugavome brakonieriaujančius kriminalistus. Kartu purtydavom landynes, reiduose dalyvaudavome. Tas laikas buvo išties puikus.

Televizijoje buvo tradicija vasarą kartu atostogauti prie jūros Latvijoje. Kas antrą savaitgalį visi lėkdavome į pirtį. Dabar jau taip nėra. Kiekvienas labiau pasinėrė į savus rūpesčius.

Kalbėdamas apie patį Vidą galiu pasakyti, kad bene svarbiausia visiems tai, kad jis visada turi savo nuomonę. Ne bet kokią. Ji visada argumentuota, patikrinta ir šimtaprocentinė. Jei pasakė, reiškia taip buvo, yra ir bus“, – mintimis apie Ignalinos TV bei jos vadovą Vidą dalinais žurnalistas, MI redaktorius Jonas.

Vido natūraliai (o gal labai kruopščiai ir apgalvotai) suburta „chebra“ (kitaip pavadinti tikrai neįmanoma) yra labai šauni, draugiška, turinti savotišką cinkelį. Bet kitaip juk ir būt negali. Jei jie neturėtų to cinkelio, jie paprasčiausiai nebūtų „chebra“. Ir nors dauguma šių žmonių yra nematomi, išskyrus Joną, Romą ir Liną bei operatorių Andrių, jų visų indėlis yra didžiulis. Visa „chebra“ dirba visu pajėgumu ištisas 24 val. per parą. O į TV suplaukia tokia informacija, apie kurią niekas net sapnuoti nesapnavo. Ir jei žmogeliui atrodo, kad jo niekas nemato ir negirdi, reikėtų labai stipriai pagalvoti iš naujo.

Ignalieniečių mintys ir palinkėjimai TV

Aldona MOTIEJŪNIENĖ

Aš visada skaitau MI laikraštį ir visada žiūriu mūsų televiziją (Ignalinos TV). Jeigu jau dėl kažkokių priežasčių praleidžiu, tada būtinai žiūriu kartojimą. Mane asmeniškai visada labai domino krašto kultūriniai suėjimai. O svarbiausia – ir pas jus, ir į TV suplaukia žinios iš visų seniūnijų. Tai mane žavi labiausiai. Nežinau, ar tai įmanoma, tačiau tikrai ne man vienai norėtųsi, kad laidos būtų dar ilgesnės ir gal dažnesnės. Jas žiūrėtume ir žiūrėtume. Linkiu visiems jums kūrybinės sėkmės!

Artūras ČESLIOKAS

Ignalinos televiziją nedažnai žiūriu, bet galiu pastebėti, kad net ir pažiūrėjus vieną kitą laidą – skaityti laikraščius nelabai reikia, nes visas krašto naujienas galima pamatyti ir išgirsti. Gal tik, kad kraštas mūsų mažas, tai ir kažkas ypatinga nutinka retai, o išsamiai pateiktą informaciją apie renginius bei aktualias, svarbiausias naujienas visada galima sužinoti įsijungus Ignalinos kabelinę televiziją, kad ir kuriame pasaulio krašte bebūtum. Pulsuojame vienu ritmu.

Pranas ZUBRICKAS  ir Alfonsas GASPARVIČIUS

Pačios kabelinės paslaugomis mes nesinaudojame, tačiau TV laidą pažiūrime internete. Labai gerai, kad yra tokia galimybė. Liūdna, tačiau didžioji mūsų televizija nuėjo „šunkeliais“. Šou, šou ir dar kartą šou. Kiek gi gali žmogus visa tai stebėti. Visiškas atbukimas. Pasileido didieji TV rykliai į pigias, prasto skonio pramogas, ko negali prikišti Ignalinos TV. Informacija įdomi, „perfiltruota“ (nereikia pačiam sukt galvą stengiantis suprast, ar čia tiesą sako, ar čia eilinė propaganda, reklama, „makaronų“ kabinimas). Gal galima būtų dar pagvildenti ir pagilinti informacijos srautus apie Ignaliną, kaip kurortinę vietovę, apie mūsų stebuklingąjį mineralinį vandenį (o kur jis dingo, beje), apie „tarzaninės“ atgaivinimą, apie Ignalinos paplūdimio ateitį. Smagu, kad koncentruotai pranešamos savivaldybės naujienos, tačiau galima ir patiems paraginti tą pačią savivaldybę imtis daugiau iniciatyvos. Ir savivaldybė galėtų kažkaip susirūpinti mūsų TV kažkokiu rėmimu ar projektais, nes tai teisingos informacijos šaltinis, kuris „neglušina“ žmogaus, o jį įstato į vėžes.

Kaip ten bebūtų, bet daug lemia ir diktorių patirtis, kultūra, santūrumas. Jų įvaizdis labai svarbus. Lenkiam galvą prieš Romą ir Liną. Jos tai įvaldę tobulai.

Lolita REIFONAITĖ

Gal kokio nors projekto dėka Ignalinos TV galėtų daugiau dėmesio skirti moterims. Didmiesčiai ir provincija skiriasi, nors ir vienur, ir kitur moterys nori būti gražios ir patrauklios. Kodėl gi kokios nors laidos neskyrus būtent moterims – kaip nebrangiai ir paprastai skoningai pasigražinti, pasipuošti. Palyginti Ignalinos kainas, išklausyti grožio specialisčių patarimų ir t. t. Na, mes suprantame, kad nei Roma, nei Lina to nedarys, nes kitokia jų darbo specifika, tačiau juk galima rasti charizmatišką žmogų, kuris padarytų. Nereikia būti per daug neutraliems. Mūsų TV palinkėčiau daugiau atspalvių!

Laima ANDRIJAUSKIENĖ, Virginija MESROPIAN, Nijolė PIVORIŪNIENĖ

Labai šaunu, kad net ir negalintys naudotis kabelinės paslaugomis, bet kada gali pažiūrėti bet kurią laidą patogiu laiku internete. Mums labai svarbu, kad informatyvios laidos ir jose koncentruotai parodoma viskas ir apie viską. Įdomios temos. Bet svarbiausia – labai graži diktorių Romos ir Linos kalba. Nepataikaujame, bet tikrai taip yra. Jų gali klausyti ir klausyti. Mums, kaip įvairų renginių organizatoriams, labai smagu, kad visada esame pastebėti. O maloniausia, kada TV atvyksta jų net ir nepakvietus. Jie visada viską žino. Mes tai žinome, ir tai viena iš motyvacijų išskirtinai ruoštis kiekvienam renginiui. Nors mes ilgimės ir Mariaus. Kai jis imdavo interviu, su juo nejausdavai įtampos, jis kažkaip dviem sakiniais atpalaiduodavo žmogų ir tu sugebėdavai nepasimesti, o viską padaryti taip, kaip reikia (TV žurnalistu ne kiekvienas gali būti, o jei dar iš prigimties esi nepelnytomis povo plunksnomis apsikaišiusi (ne natūraliai nuaugusi) asmenybė – tai ir teliksi tupinėt, nes su įsivaizduojamomis plunksnomis nepakilsi – autor. past.).

Lina LEKAVIČIENĖ

TV aš apskritai nebežiūriu jau gal metai ar daugiau, nes ten nėra ką žiūrėt. Tik štai „kabelinės“ laidą visada pažiūrim ir net su vaikais (nes ją drąsiai galima rodyti vaikams). Ir man, ir mano vaikams – be Romos „kabelinė“ – ne „kabelinė“. Kaip talismanas koks ar simbolis. Jos balsas tiesiog hipnotizuoja ir atjungia tave nuo rūpesčių. Tie, kas žiūri Ignalinos TV Norvegijoje, tik išgirdę jos balsą pasijunta kaip namie. Čia jau kelios kartos užaugę su ja. Bet žinot ko norėtųsi palinkėti – kad šalia Romos TV atsirastų ir jos kolega – koks nors žavus vyrukas. Dar labai būtų šaunu, jei vakarais nors 15 min būtų skiriama vaikams. Parodytų kokį nors spektakliuką, kad ir iš „Bildučių“ ar iš kokio nors vaikams skirto renginio. Tikrai tėveliai būtų laibai dėkingi. Apskritai, Ignalinos TV palinkėčiau naujo vėjo gūsio ir visiems sėkmės.

Nežinau, ką  ir bepridurti… Dar kartą nuoširdūs sveikinimai profesinės šventės proga o tarp palinkėjimų ir šis – televizijos laidų sezoną pradėti panašiai, kaip tai daro mūsų didžiosios televizijos – visos kūrybinės grupės, Jūsų draugiško kolektyvo pasirodymu, prisistatymu. Juk jūsų išradingumui ribų nėra, o mums  žiūrovams tik to ir tereikia.

Autorės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje