Skip to content

Ar šuo apgins avis nuo vilkų?

MI informacija

Atvejų, kai vilkai papjauna naminius gyvūnus daugėjant, pasigirsta reikalavimų, kad ūkininkai privalo apsauga nuo plėšrūnų patys pasirūpinti, jei to nedarys, ketinama netgi nemokėti išmokų už vilkų padarytą žalą. Kad savo turtą reikia saugoti – niekas neprieštarauja, tačiau būdai, kaip tai padaryti – diskutuotini. Ypač nevienareikšmiškai vertintinos rekomendacijos avių apsaugą nuo vilkų patikėti šunims. Aplinkos ministerijos išplatintoje informacijoje, netgi nurodomos šunų veislės – Padhalės ir turkmėnų Alabay aviganiai. Ar tikrai šie šunys tinkamiausi, pasiteiravome žinomo kinologo, Muitinės mokymo centro specialisto Artūro Zalecko, jau daugelį metų ruošiančio šunis valstybinėms apsaugos, policijos, gelbėjimo, muitinės, tarnyboms.

Loja iš baimės, tačiau saugo

Pasak A. Zalecko, konkrečių veislių vienoms ar kitoms funkcijos atlikti išskirti nederėtų. Veislių yra labai daug, jei jos buvo išveistos, reiškia, kad kiekviena kažkam tiko – ganymui, apsaugai ir pan. Tačiau išpopuliarėjusios, dažniausiai buvo žmonių sugadintos, specifinius gebėjimus prarado. Netgi kiemsargiukas, ypač bailesnis, pajutęs pavojų kiauksės ir puikiai atliks apsaugos – „skambučio“ funkciją, tačiau tik dirbdamas drauge su žmogumi. Tikėtis, kad įsigysime Padhalės ar kt. veislės šuniuką ir problema bus išspręsta – šuo užaugs ir puls draskyti vilkų, nerealu. Jei šuniukas paimtas iš darbinių šunų vados, didesnė tikimybė, kad jį užugdyti pavyks lengviau. Tačiau ir bet kurios tinkamos veislės šunį, jei jo psichika nesugadinta, įmanoma išugdyti. O rizika, kad nepavyks – nuo veislės mažai priklauso.

„Kad šuo atliktų vieną ar kitą funkciją, reikia įdėti labai daug triūso. Pasirinkus vieną veislę, tiek darbinių šunų, net nesurinktume, nes ir iš tos pačios vados gali būti, kad tik vienas šuo bus tinkamas. Kiti bus nepaklusnūs, abejingi „piemenavimui“ ar pavojingi – draskys avis. Sunku tik įsivaizduoti, kaip vyktų tokių šunų apmokymas. Galima vieną kartą užsitempus vilko kailį šalia dresuojamo šuns prašliaužti, kad jis atkreiptų dėmesį. Antrą kartą procedūrą pakartojus, šuo supras, kad reikia loti, užuodus žmogaus, o ne vilko kvapą. Bent jau Lietuvoje tikro vilko panaudojimas šunų dresavimui sunkiai įsivaizduojamas, net ir įstatymais draudžiamas“, – teigia specialistas.

Avių augintojai netaps kinologais 

Anot A. Zalecko, vargu ar avių augintojai taps kinologais ir užsiims šunų ugdymu. Tai ne elementarių komandų mokymas – gulk, sėsk, atnešk ir pan. Profesionalus dresavimas reiškia, kad žmogus privalės turėti veterinarijos, biologijos, gyvūnų elgsenos žinių, kadangi specifinėms funkcijoms atlikti šuniukai atrenkami ir dresuojami remiantis jų instinktyvios elgsenos pagrindu. Vilkus pajėgia sudoroti tik labai didelių veislių šunys, vadinasi jie turi būti labai paklusnūs savo vedliui ir, žinoma, negali būti palikti prie bandos vieni, be žmonių.

„Lietuva tankiai apgyvendintas kraštas, tad vietoj vilko, toks šuo gali „pasitikti“ ir paklydusį, prie bandos atsitiktinai priartėjusį žmogų. Turbūt nereikia pasakoti, kas nutiktų, jei išsigandęs žmogus pradėtų bėgti. Jei šuns instinktai nesugadinti, jis pirmiausia išpjaus viską, kas juda ir ką gali pasivyti aplink avių bandą. Kalnuose, neapgyvendintose vietovėse, aviganių šunų naudojimas pateisinamas, naudojami šunys ganymui ir kai kuriose Europos šalyse, tačiau ten yra jų dresavimo mokyklos, tradicijos, turima specialų įsilavinimą įgijusių šios srities kinologų“, – sakė specialistas.

Pavadinimai išlieka, bet savybės keičiasi

„Galima labai suklysti, jei tam tikroms funkcijoms skirtą šunį, pasirinktume tik pagal jo veislę. Tarkim, turkmėnų Alabay veislės (plačiau žinoma kaip Azijos aviganiai) šunys buvo naudojami  šunų kovoms, ganymo instinktus jie jau senai prarado. Lietuvoje išpopuliarėjo airių vilkogaudžiai. Kažkada jie iš tiesų buvo naudojami avių apsaugai nuo vilkų, bet dabar – tai lipšnūs, neagresyvūs, šunys, kurie ne tik, kad vilko, bet ir katiną ne kiekvieną nuskriaus. Taip nutiko todėl, kad iš vadų tolimesniam veisimui buvo atrenkami būtent tokias savybes turėję šuniukai, nes tokių šunų (laikymui būstuose), pageidavo jų šeimininkai. Tą patį galima pasakyti apie daugelį kažkada buvusių aviganių, medžioklinių ir kt. šunų. Veislių pavadinimai išliko, bet charakteringos savybės jau kitos“, – sakė kinologas.

„Skambučio“ funkcijai tinka

Pasak A. Zalecko, jei avių augintojai pradėtų tas „aviganių“ veisles naudoti – neigiamų pasekmių, ko gero, būtų daugiau nei teigiamų. Jei šunys butų  palaidi, neišvengiamai privistų mišrūnų, be to, gamtoje padaugėtų sulaukėjusių didelių šunų.

„Ir šiuo metu šunų prieglaudos pilnos ne mažųjų, bet didžiųjų veislių šunų, nes žmonės jų įsigyja, bet neugdo, paaiškėja, kad negali jų prižiūrėti ir išmeta. Tad, jei ūkininkai nuspręstų įsigyti „skambutį“ prie avių bandos, pasielgtų žymiai išmintingiau ir humaniškiau, paėmę šunį iš prieglaudos, nei švaistę pinigus „stebuklingoms“ veislėms. Stebuklų gamtoje, žinoma, būna, bet per 30 veiklos metų, dar neteko jų pamatyti“, – pajuokavo kinologas.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje